2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Ar Jėzus vienintelis mesijas?

   Jei paklausčiau, ar Jėzus yra vienintelis mesijas, ką atsakytumėte?
   Dažnai išgirdę šį žodį, mes jame matome tik Jėzų, tačiau bibliniame kontekste mesiju buvo vadinamas ne tik Jėzus. Senojo Testamento tekstai, mesiju (hebr. Mashàh – pateptasis), vadino tuos kurie buvo patepti tapti vyriausiuoju kunigu ar karaliumi, pvz. karalius žydai vadino Mashàh Jahvè, t.y. Viešpaties pateptasis. Vėliau ši sąvoka siaurėjo, kol galų gale taip pradėtas vadinti tik ateisiantį pranašų skelbtą Karalių. Atsiradus krikščionybei, šis terminas pradėtas taikyti Jėzui, nes krikščionys tiki, kad jis ir yra tas žydų lauktas Mesijas. 
   Tad atsakant į klausimą „Ar Jėzus vienintelis mesijas?“, turėtume atsakyti, jog vertinant visą biblinę istoriją, jis nėra vienintelis mesijas, tačiau jei vertinsime, ne žodinį terminą, bet galutinę jo prasmę, tada turėtume sakyti, kad taip, jis yra vienintelis Mesijas.

2016 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

Pykčio šnervės

   Anglikonas Biblijos komentatorius John Trapp (1601 – 1669) pastebi, kad biblinėje kalbėsenoje pykčiui apibrėžti naudojamas hebrajiškas žodis aph taip pat galintis reikšti šnerves, kvėpavimą ir veidą. Iš šios reikšmės J. Trapp daro išvadą, kad pyktis yra toks bjaurus, kad išdarko žmogaus veidą, todėl pykčiui apibrėžti ir buvo pasirinktas toks terminas. Komentatorius mini, rašo, kad pykčio metu išsiplečia žmogaus šnervės, pakinta veido spalva, liežuvis užsikerta, jis griežia dantimis, rankos susigniaužia į kumščius, jis pradeda trypti kojomis, padažnėja jo pulsas, širdis tvinkčioja, o ir ištinsta jis kaip buožgalvis.
Tad, kvėpuokime ir nebūkime buožgalviais.

2016 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

Kodėl per krikštą nepilama coca-cola

Šv. Kalisto katakombos, Krikštas, III a.
   Kartais girdžiu klausimą, kodėl krikšto metu naudojamas būtinai vanduo, o netinka alus, coca-cola ar agurkėlių marinatas. Į šį klausimą manau puikiai atsako Tertulionas. Jis teigė, kad vanduo buvo pirmoji „Dievo Dvasios, kuri vandenį vertino labiau už kitus elementus, buveinė [...] Šis pirmasis vanduo pagimdė tai, kas gyva, tad nereikia stebėtis, kad krikštijant vanduo vėl suteikia gyvybę [...] Visokių rūšių vandenys dėl senos išskirtinės padėties, kuri jiems teko iš pradžių, dalyvauja mūsų pašventinimo paslaptyje, kai tik pašaukiami Dievo vardu. Vos tiktai ištariami kreipimosi žodžiai iš dangaus nusileidžia Šventoji Dvasia, nusileidžia ant vandens ir pašventina jį savo buvimu, ir šitaip pašventintas vanduo, savo ruožtu įgyja galią šventinti kita [...] Vanduo, gydęs kūno ligas, dabar gydo dvasią; vanduo, teikęs laikiną išganymą, dabar teikia amžinąjį gyvenimą.“ (De Baptismo, III – IV).
   Apskritai, vandeniui įvairiose kultūrose buvo suteikiama gaivalingoji ir mirties galia, jis ir gaivina ir numarina. Krikščioniško krikšto simbolikoje sutinkama tapatus suvokimas. Senovėje vanduo laikytas pagrindiniu pasaulėkūros elementu, todėl jis laikytas ypatingoje pagarboje, iš visų elementų esantis, liaudiškai tariant arčiausiai Dievo.

2016 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Tikėjimas = ištikimybė

   Popiežiaus Pranciškau enciklikoje Lumen Fidei, radau įdomią detalę apie žodį tikėjimas. Šventajame Rašte šis žodis yra dažnai naudojamas. Pranciškus mini, kad Senajame Testamente jis žymimas hebrajišku žodžiu 'emûnah, kuris kildinamas iš žodžio 'amàn, kurio šaknis reiškia remti arba palaikyti. Sąvoka 'emûnah gali išreikšti ne tik žmogaus tikėjimą, bet ir Dievo ištikimybę.(plg. LF 10)
   Taigi, galvoju, ar tai kad žmogaus tikėjimas žymimas tuo pačiu žodžiu kaip ir Dievo ištikimybė, tad gal čia yra kokia nors hebrajiška nuoroda į tai, kad žmogus:
1. Yra sukurtas pagal Dievo paveikslą
2. Yra visa kuo panašus į Jį
3. Yra šaukiamas būti tokiu kaip Dievas, t. y. ištikimu.
   Ištikimybė savo tikėjimui, yra svarbus dvasinės kelionės aspektas, be kurio mes klajotume nuo vieno mokymo prie kito, šokinėtume tarp idėjų gausybės ir galų gale pasiklystume dvasiniame turguje.