2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

Postkalėdiniai pamąstymai apie Kristaus žmogišką prigimtį

   Kalėdos jau praėjo, tad šiandien vienas trumpas, gal kiek pavėluotas, tad tapęs postkalėdiniu įrašas apie žmogišką Kristaus prigimtį.
   Kristus būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, gimė iš moters. Ką tai reiškia? Jis kaip ir kiekvienas žmogus buvo nešiojamas motinos įsčiose devynis mėnesius. Su savo gimimu iš Mergelės Marijos, Jėzus prisiėmė visą žmogišką prigimtį, visą jo būvį. Jis buvo vaikas. Savo vaikystėje Dievas tiek apsiribojo, kad buvo, kaip teologai įvardina in-fans, t.y. tas kuris negali kalbėti. Jis kalbėjimo turėjo išmokti iš savo motinos.  Ar įsivaizduojate tokį Dievo nusižeminimą, kad jis darė į vystyklus, verkė kai norėjo valgyti, krykštavo kai Marija ir Juozapas su juo žaidė, kai jis vebleno pirmus neaiškius garsus mokydamasis kalbėti, kai jis šliaužiojo mokydamasis vaikščioti?
   Daug kam sunku tokius dalykus įsivaizduoti. Daug kam Jėzus atrodo, kaip kažkoks superherojus kuris nei valgė nei gėrė, o vien mintis apie tai, kad Jėzus darė į vystyklus atrodo šventvagiška. Tačiau jis, apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės (Fil 2,7), t.y. jis niekuo nesiskyrė nuo paprasto žmogaus, jis ir valgė, ir gėrė, ir juokėsi, ir verkė, ir net į tualetą vaikščiojo. Jei viso to nebūtų, jis nebūtų turėjęs žmogiškos prigimties.

2015 m. gruodžio 29 d., antradienis

Kaip pasirinkti dvasinę praktiką

   Tikintieji savo dvasiniam augimui dažnai naudoja įvairias dvasines praktikas, kaip specialios maldos, pasninkai, piligriminės kelionės ir panašiai. Pradėdami tokias dvasines praktikas kai kurie gana dažnai apsiimdami per didelį kąsnį persistengia, o tada nusivilia savimi, viską meta nepabaigę ir jaučiasi silpnavaliai ar net nusidėję. Štai keli maži patarimai, kurie padės dvasines praktikas atlikti protingai:
   I. Prieš imdamiesi dvasinių praktikų gerai suvokite savo intenciją. Intencijos suvokimas padės turėti tikslą, o atėjus silpnumo akimirkai, leis neprarasti dvasios stiprumo ir pasirinktą praktiką atlikti iki galo.
   II. Tada derėtų labai konkrečiais apsibrėžti dvasinės praktikos rūšį, formą ir laiką. Tai padės nepersistengti, o taip pat neleis nusukti kokios nors pasirinktos praktikos dalies. Čia svarbu ir tinkamas laiko pasirinkimas, ypač du jo aspektai. Tai kiek laiko bus praktikuojama ši dvasinė praktika, kuriuo paros metu ji bus atliekama, bei kiek realiai tam galėsiu skirti savo laiko. (sutikite, jei apsibrėšite 10 metų kasdien sukalbėti 15 rožinių, sudalyvauti 5 mišiose ir dar sukalbėti 12 litanijų bei nepamiršti kasdien aplankyti 7 šventovių, tada greičiausiai nieko nesigaus). Laiką ir formą rinkitės protingai.
   III. Dvasinių praktikų imkitės atsižvelgdami į savo realias galimybes, o ne į lakią vaizduotę ar utopinius užmojus. Prieš tai buvusiame punkte pateiktas modelis, nors ir hiperbolizuotas, bet jis parodo lakios vaizduotės užmojus, tad nereikėtų persistengti. Geriau mažiau, bet sąžiningai viską atliekant, nei per daug ir nespėjant visko padaryti.
   IV. Svarbu atliekamą praktiką laikyti paslaptyje. Geriau, kad kiti nežinotų apie šiuo metu turimas ypatingas dvasines praktikas. Tai padės apsisaugoti nuo fariziejiškumo. Manau kiekvienas esame sutikę tokių, kurie pasninkauja, apie tai visi žino, o jie jaučiasi kaip didingi šventieji kankiniai.
   V. Svarbu nenusivilti kai rezultato nepavyksta pasiekti greitai.  Čia svarbu ugdytis kantrybę ir ištikimybę šiai praktikai.
   VI. Visus su dvasinėmis praktikomis susijusius veiksmus, derėtų suderinti su savo dvasios tėvu, idant neprisidarytumėte daugiau bėdos, nei gautumėte naudos. Dvasios tėvas turėtų padėti pasirinkti tinkamą praktiką, jos laiką ir kitus su ja susijusius dalykus.

2015 m. gruodžio 18 d., penktadienis

Palaiminti laimingieji

   Visi esame girdėję Jėzaus pasakytus Kalno pamokslo palaiminimus (jei kas jų netyčia nežinote, juos galite pasiskaityti Mt 5,1 – 12). Šiandien prisiliesime prie vieno žodžio palaiminti.
   Taigi, kiekvienas palaiminimas prasideda žodžiu: Palaiminti... Įdomi detalė ta, kad tekste originalo kalba, naudojamas žodis makarioi, kuris taip pat gali būti verčiamas kaip laimingi. Verčiant tokiu būdu, palaiminimai gali nuskambėti naujai, pvz. Laimingi persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė (Mt 5,10) ir pan. Katalikų moralės teologas Bernard Häring pastebi, jog tokiu atveju čia vyrauja džiaugsminga nuotaika.  Nors žinoma, gana dažnai tenka susidurti su krikščionimis, kurie šiuos palaiminimus supranta gana niūriai. Jiems tai tarsi kažkokia nepakeliama prievolė, kurios savo noru niekas nenorėtų atlikti, bet kad jau Jėzus verčia tai reikia kažką daryti. Kai pagalvoji, ot tai palaiminimas, kai tave niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia (Mt 5,11). Nuo tokio palaiminimo iškart daug kam norisi kuo toliau bėgti. Tačiau, jei suprantame, tai kaip laiminumo garantą, tada gal taip toli bėgti ir nesinori. Būdamas teisingame santykyje su šios laimės davėju, tu išties tampi laimingas visame kame ir džiaugsme, ir laimėje, ir persekiojimuose, ir nelaimėse, ir tarnystėje kitam, ir net apsimarindamas įvairiose gyvenimo srityse ar netektyse.
   Tad linkiu, kad šie palaiminimai, taptų mūsų visų laimingumo garantu.

2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

Ko ieškote? (Jn 1,38)

   Ko ieškote? (Jn 1,38) yra pirmi Jėzaus žodžiai Jono evangelijoje. Šie žodžiai ko gero yra pirmieji žodžiai kiekvienam iš mūsų, prieš asmeniškai susitinkant Jėzų. Santykis su juo yra laisvas kiekvieno žmogaus apsisprendimas sekti Juo. Čia svarbu yra laisvas apsisprendimas. Dažnai mes bandome priversti žmones tikėti Jėzumi, mes pykstame, mes tampame nervingi jei kažkas netiki, jog Jėzus Kristus yra Viešpats (Fil 2,11). Jėzus nei vieno priverstinai neįtraukė į savo mokinių sąrašą. Jis pakviesdavo, tačiau neversdavo. Tikėjimas yra tavo laisvas apsisprendimas, tad nesistebiu, jog jaunimas kurį tėvai ar močiutės verčia vaikščioti į bažnyčią ir tikėti, kuo toliau bėga nuo tokio priverstinio tikėjimo. Jis maištauja. Sakyčiau verčiau būkime kitiems pavyzdžiu, kuriuo vaikai ar kiti galėtų sekti einant į santykį su Jėzumi. Tada nereikės jų nei versti nei kitaip prievarta primetinėti tai ką pats deklaruoji tikįs, nors dažnai pats tuo negyveni. Paradoksalu tai, kad žmonės kurie bažnyčioje apsilanko geriausiu atveju tik per didžiąsias šventes ar per bobutės laidotuves, verčia kitus tikėti tuo ko patys nepraktikuoja. Nebūdami sektinu pavyzdžiu jie bando priversti kitus būti tuo kuo patys nėra. Tad ir gaunasi, kad žmogus (nesvarbu jaunuolis ar kas nors kitas), vietoj asmeninio Jėzaus klausimo Ko ieškote?, gauna įsakymą: Eik į bažnyčią arba mes susipyksime.
   Tad mielieji, jei norite, kad kiti įtikėtų į Jėzų Kristų, tada visų pirma būkite tuo pavyzdžiu kuris parodytų kaip Jėzus keičia jūsų gyvenimą, nes jei to nėra, tada tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas (1 Kor 15,14). Nebūdamas asmeniniu liudytoju, o tik prievarta grūdančiu tikėjimą, tu nesielgi nei pagal meilės įstatymą, nei esi liudytojas. Viskas turi prasidėti nuo asmeninio atsiliepimo į Jėzaus kvietimą, o tame padėti gali tik artimo meilė ir jo liudijimas savo gyvenimu.

2015 m. gruodžio 10 d., ketvirtadienis

GJK - gersiu jūsų kaukolinį

   Kartais gaunu laiškų ir šiaip kur nors krikščioniškoje aplinkoje dažnai sveikinantis būna rašoma GJK. Na suprask, kad žmogus sutrumpina katalikišką pasisveikinimą Garbė Jėzui Kristui. Kai išvystu tokį sutrumpinimą, taip ir knieti atrašyti PAA (t.y. Per amžius. Amen), o tada nueiti pasimelsti Dievui štai tokia malda: TM KED TŠTV TTK TTVKDTIŽ KMDDMŠ IAMMKKIMASK INMGBGMNPA. Turbūt klausytojas tokios maldos nesupras, bet juk Dievui viskas žinoma, tad jis be vargo iššifruos šių raidžių makalynę ir supras, kad meldžiuosi malda Tėve mūsų.
    Gal mūsų visuomenė yra pripratusi prie visokio plauko sutrumpinimų, bet nemanau, kad jis tinka GJK atveju. Toks pasisveikinimas nėra šiaip pasakymas Labas. Tai yra konkreti malda, kuri leidžia dviems žmonėms susitikimą ar pokalbį pradėti Viešpaties pagarbinimu. Žinoma, dabar mes taupome laiką, tad trumpiname viską ką tik galime, bet įdomu kiek sutaupai vietoj Garbė Jėzui Kristui parašydamas GJK? Sekundę? Na jei baisia lėtai rašai, tai tris sekundes? Galų gale, jei jau nei sutrumpinimas, nei pagarbinimas nėra toks svarbus, tai gal bent jau pagarba Viešpaties vardui galėtų būti. Štai kreipčiausi į kalbėčiau apie kokį Petrą Zabielą ir jį įvardinčiau kaip PZ, tai jaunimo slenge, vartojamame trumposiose žinutės galiu būti ir ne taip suprastas. Gal ir šiuo atveju, parašo žmogus GJK, o tu skaitai Gersiu jūsų kaukolinį, ir tada atrašai: O aš neduosiu, nes geriu tik viskį.
   Neseniai buvo labai konkretus atvejis, kai žmogus man parašytą laišką pradėjo nuo GJK, o tada sekė milžiniškas tekstas apie pagarbą Kristaus vardui. Paradoksalu ar ne? Šiaip Šventajame Rašte prašyta: kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme (Fil 2,10); o mums sunku ne tik kad priklaupti, bet ir jį parašyti pilna forma, ne raidžių šifru. Sveikinkimės ir pagarbinkime Viešpatį Jėzų pasimelsdami šia trumpa malda, o jos šifru.

2015 m. gruodžio 8 d., antradienis

Petra ir petros

   Neseniai rašiau apie Petro vardo ypatumus, tad šios dienos įrašas pratęs šią temą.
   Jėzus Petrui pasakė: Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16,18). Kai kurie Šventojo Rašto tyrėjai pastebi, kad graikiškame tekste čia naudojami dvi žodžio uola formos. Tai petra (liet. uola, akmuo) ir petros (liet. uolutė, akmenukas). Tad tekstas gali skambėti taip: tu esi petros; ant tos petra aš pastatysiu savo Bažnyčią, t.y. tu esi akmenukas, o Bažnyčia stovės ant akmens. Čia daroma sąsaja su tuo kad Jėzus save vadina kertiniu akmeniu (plg. Mk 12,10). Tad daroma prielaida, jog Jėzus nurodė, tai, jog Bažnyčia stovi ant jo paties, o ne ant Petro. Taip pat pastebima, kad vėliau Petras Bažnyčios narius vadina gyvaisiais akmenimis (Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys (1 Pt 2,5)), tad suma sumarum gaunasi, kad nors kertinis akmuo yra Jėzus, tačiau Bažnyčia susideda iš mažų akmenėlių kurių pirmasis buvo Petras.

2015 m. gruodžio 7 d., pirmadienis

Žodžio „krikščionis“ kilmė

   Žodis „krikščionys“ Šventajame Rašte pirmą kartą paminimas Apaštalų darbuose: Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius „krikščionimis“ (11,26). Antiochija randasi dabartinė Turkijos teritorija. Manoma, kad šis paminėjimas buvo padarytas 42 metais, tačiau patys krikščionys neskubėjo sau taikyti šio pavadinimo, o ir pati kilmės priežastis nėra tiksliai žinoma. Šis žodis atspindi Kristaus mokinių tapatybės pobūdį ir čia didesnę reikšmę turi ne pats pavadinimas, o gyvenimo būdas. Graikiškai, šis žodis gali reikšti toks kaip Kristus, panašus į Kristų, mažasis Kristus. Patys krikščionys iki dabar mums įprasto pavadinimo atsiradimo, panašu, kad save vadindavo broliais ir sesėmis, bei šventaisiais. Kiti juos vadino Nazariečio eretikais (apaštalas Paulius atsakydamas į tokį pavadinimą sakė: Vis dėlto aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal Kelią, jų vadinamą atskala (Apd 24,14) kituose vertimuose kartais naudojamas žodis „erezija“).  Prelatas, Antanas Rubšys nurodo, kad pavadinimas „krikščionys“ ėmė ženklinti Antiochijos Bendrijos narius dėl to, kad jos nariai kilę iš pagonių padarė ją aiškiai skirtingą nuo judaizmo.  Dalis egzegetų ir Šventojo Rašto aiškintojų, nėra tokie optimistiški dėl termino „krikščionys“ kilmės. Jie mano, kad pats terminas buvo naudojamas kaip paniekinimas, o krikščionys priėmė, jį kaip nuolankumo išraišką. Manoma, kad toks pavadinimas galėjo būti ne tik paniekinamas, bet ir paniekinanti pravardė bei pasityčiojimas. Tokia panieka galėjo kilti dėl karšto evangelijos skelbimo, nes toks karštas skelbimas kitiems atrodė keistai.

2015 m. lapkričio 30 d., pirmadienis

Pabusk, kuris miegi (Ef 5,14)

   Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus (Ef 5,14), - sako apaštalas Paulius. Tai yra citata iš pirmųjų krikščionių giesmės, kuri kaip manoma būdavo giedama per krikšto liturgijos šventimą. Norėdamas realaus santykio su Dievu, tu privalai pabusti iš dvasinio miego. Tas miegojimas nebūtinai yra prieš įtikėjimą ar prieš priimant krikštą, užmigti tu gali ir jau nugyvenęs didelę tikinčiojo gyvenimo atkarpą. Manau kiekvienas žinome kokį nors žmogų, kuris buvo aktyvus ir pavyzdinis tikintysis, bet vėliau užmigo ir į tikėjimo pusę nebenori net pažvelgti.
   Kodėl taip nutinka? Šventasis Augustinas kalba apie miegančią sąžinę, kuri užmiega per daromas nuodėmes, kuo daugiau nuodėmių darai, tuo labiau įminga sąžinė. Kartais nutinka taip, kad tu tiki, bet vienu metu palūžti ties kokia nors nuodėme, ta nuodėmė veda prie kitų nuodėmių. Joms daugėjant ir didėjant pradžioje atsiranda gėdos jausmas, o tada seka nutolimas nuo Dievo, nes paprastai taip jau būna, kad kuo žmogus daugiau nusideda tuo jis mažiau meldžiasi, o kuo mažiau meldžiasi tuo labiau genda jo asmeninis santykis su Dievu. Tokiu būdu užmiegant sąžinei pradedama nebeskirti kas yra gera, o kas bloga. Tikinčiojo gyvenimas pradeda byrėti į šipulius ir galų gale jis užmiega. Būna ir taip, kad tokie žmonės toliau vaikšto į bažnyčią, toliau praktikuoja sakramentus, bet jų gyvenime nebėra vietos Jėzui. Jie būna tokie savotiški dvasiniai zombiai, kurių kūnas gyvas, bet dvasia mirusi.
   Būtent todėl Bažnyčia ragina kasdien atsiversti iš naujo. Tikėjimas nėra stacionarus darinys, jis nuolat kinta, prie jo reikia nuolat budėti, nes kitaip iš tiesų imsi ir užmigsi. Gerai jei pavyksta greit pabusti, bet dažnai nutinka taip, kad ne šiaip užmiegi, bet patenki į visišką dvasinę komą ir taip gali iki gyvenimo pabaigos nepabusti. Jėzus ne kartą sako: budėkite! (Mk 13,37 ir pan.). Tas raginimas budėti yra priminimas nemiegoti, o tarsi kariams budėti. Jei nebudi, tikėjime užmigti yra labai lengva, deja pabusti dažnai būna sunku. Tad būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami (Kol 4,2), kad Jėzus netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių (Mk 13,36).

2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Jėzus mano draugas?

   Kai kurie krikščionys kaip šūkį kartoja: Jėzus yra mano draugas. Deja, pabendravus su tokiais tikinčiaisiais gana dažnai paaiškėja, kad Jėzų jie suniveliuoja iki draugelio su kuriuo geri alų arba šiaip blevyzgoji. Žinoma, net neabejoju, kad Jėzus su savo artimu bičiuliu mielai ir alaus išgertų ir pablevyzgotų, tačiau čia labiau noriu pasakyti, kad per tą banalaus draugelio įvaizdį labai dažnai pamirštama, jog Dievas yra be galo didinga esatis su kuria susidūrę mes išgyvename tai ką religijotyrininkas Rudolfas Otto įvardino kaip mysterium tremendum. Kas yra šį išgyvenimą turėjęs, tikrai suvoks, kad yra gana sunku Jėzų laikyti draugeliu.
   Taigi gana dažnai būna taip, jog tikintysis visa gerkle rėkiantis, kad Jėzus yra jo draugelis, arba nebuvo išgyvenęs Dievo tokio koks jis yra arba nelabai suvokia ką reiškia turėti draugą vardu Dievas. Tokie asmenys gana dažnai turi tam tikrą Dievo įvaizdį, kuris yra gana toli nuo tikrojo Dievo pažinimo. Pradėdami santykį su Dievu, mes paprastai būname kupini visokių keistų ir su realybe nieko bendra neturinčių Dievo įvaizdžių ir gyvename savotiškame savo pačių susikurtame dvasinių iliuzijų pasaulėlyje. Todėl C. S. Lewiso žodžiais tariant mes savo dvasiniame gyvenime privalome tapti ikonoklastais, t.y. turime apvalyti Dievą nuo ant jo mūsų pačių ant jo sukabinėtų iliuzijų, pažindami jį tokį koks jis iš tiesų yra.
   Taip, yra labai šaunu jei suvoki, kad Jėzus yra tavo draugas, tik svarbu atminti, kad jis taip pat yra didingas Karalius, kurį išvydęs žmogus iš tos didybės suvokimo gali numirti. Šaunu, jei Jėzus tavo draugas, tik būk geras nesuniveliuok jo iki banalaus draugelio.
   Žinoma, Jėzaus kaip artimo draugo suvokimas turi du suvokimo būdus: išplaukiantį iš per prasto jo pažinimo (panašu, kad taip būna dažniausiai) ir išplaukiantį iš šventumo bei betarpiško, ilgai brandinto, santykio su asmeniniu Jėzaus buvimu šalia. Kuris suvokimo būdas yra pas tave gali nuspręsti pats. Pirmuoju atveju suprask, kad turi kur stengtis, antruoju nepulk į puikybę, nes vėl teks viską statyti iš pradžių.

2015 m. lapkričio 16 d., pirmadienis

Apaštalas Rokis

   Ko gero visiems yra žinoma, kad Jėzus pakeičia Simono vardą į Petrą. Evangelijose tai aprašytai šitaip: Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. (Mt 16,18) ir Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“) (Jn 1,42). Du trumpi sakiniai,, kalbantys apie tą patį. Tradiciškai Simono tapimas Uola suvokiamas kaip jo tvirtybės ženklas, tačiau ne visi egzegetai sutinka su tuo kad Petras tokį vardą gavo dėl savo tvirto tikėjimo ir charakterio būdo. Prie tokios minties veda tai, kad jis pirmai progai pasitaikius sugebėjo net tris kartus atsižadėti Jėzaus.
   Dalis egzegetų mano, kad šis vardas turi dar vieną, tam tikra prasme, paslėptą reikšmę. Pavyzdžiui, Dan Harrington SJ mano, kad toks vardas gali reikšti tam tikrą jo asmenybės kampuotumą bei aštrumą. Kaip pastebi James Martin SJ tai galėjo būti žaisminga pravardė angliškai skambanti kaip Rocky, t.y. akmeninis. Čia jis daro sugretinimą su Zebediejaus sūnumis Jokūbu ir Jonu, kurie turėjo pravardę Bonargės t.y. griaustinio vaikai (Mk 3,17). Pastarieji šį vardą greičiausiai gavo dėl tūžmingo charakterio.
   Tokia interpretacija gali leisti naujai pažvelgti į apaštalo Petro charakterį, bei pamatyti Jėzaus žaismingumą. Žinoma, mes sunkiai galime nusakyti kokie buvo tiek Jėzaus, tiek Petro charakterio bruožai, bet tokia interpretacija yra gana įdomi.

2015 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Ar krikščionys tiki pragaro liepsnomis?

Tokiu pragaru krikščionys netiki
   Kartais įvairiose forumuose tenka diskutuoti apie krikščionišką pragaro ar rojaus sampratą. Kiek pastebėjau, krikščionybės oponentai praktiškai visi kaip vienas tvirtina, kad krikščionys tiki, jog pragare velniai su šakėmis katiluose verdą smalą kurioje mirksta nusidėjėlių sielos. Deja, sunkiai besutiksi sąmoningą krikščionį kuris tiki būtent tokiu pragaru, todėl oponentai šiek tiek sutrinka kai juos nuramini, jog krikščionys taip pat kaip ir jie tokiu pragaru netiki.
   Šventasis Raštas apie anapusinius dalykus dažnai kalba simboline kalba, nes tik toks kalbėjimo būdas yra įmanomas dalykams kurie mums sunkiai suvokiami. Mes suprantame, kad pragaras tai kažkokia kančios būsena, turime daug svarstymų ta tema, daug loginių, filosofinių ir teologinių išmąstymų, kartais labai protingų, o kartais ir absurdiškų. Šventasis Raštas mums apie pragarą kalba simboline kalba, naudodamas ugnies įvaizdį, pvz. verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta (Mk 9,47 – 48). Čia esmė ne tiek pati ugnis, kiek yra buvimas kančioje, todėl ir kalbama įvaizdžiais. Jei kada nors esi nusideginęs didelį odos plotą turi suprasti, kad geresnį kančios simbolį sunku surasti.
   Mato evangelijoje naudojamas dar vienas įdomus kančios įvaizdis „Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 8,12; 13,42; 13,50; 22,13; 24,51; 25,30). Dantų griežimas tai tas pats kas dantų skausmas ar maudimas. Tai dar vienas puikus kančios įvaizdis, juk visi jį patyrę puikiai turėjo suprasti ką Jėzus norėjo pasakyti šiuo simboliu.
   Žinoma turbūt nei vienas nesame girdėję apie tikėjimą, kad pragare skaudės dantis. Tiesiog pragaro liepsnų įvaizdis labiau paplitęs per meną ir jau seniai tapęs kalbine pragaro kančių išraiška. Pragaro liepsnų įvaizdį kaip simbolinė išraišką menas mums pateikia greičiausiai todėl, kad ją yra lengviau pavaizduoti nei dantų skausmą. Tad šis įvaizdis labiau ir įsišaknijo žmonių kurie nelabai žino kuo tiki krikščionys galvose.

2015 m. lapkričio 10 d., antradienis

Eichrodtas apie Izaoko paaukojimą

   Izaoko paaukojimo istoriją ko gero žino kiekvienas krikščionis ir dažnas žmogus bent jau šiek tiek susipažinęs su Šventojo Rašto istorijomis. Šis pasakojimas nagrinėtas įvairių teologų ir filosofų, tad prasminių aiškinimų būta įvairiausių. Paprastai šiame pasakojime išskiriamas Abraomo paklusnumas ir ryžtas atlikti Dievo įsakymą. Neseniai aptikau vieną gana nestandartinį šios istorijos išaiškinimą pateiktą protestantų, Senojo Testamento teologui Walteriui Eichrodtui:
   Abraomas būdamas gausios šeimos (tuo metu šeimos sąvoka buvo platesnė tad į ją įėjo visi giminės, o dažnai ir tarnai bei vergai) tuo pačiu, pagal tradiciją, turėjo būti ir namų kunigas, tad į jo pareigas įėjo ir religinių apeigų atlikimas. Tuo metu egzistavo paprotys tiksliai nustatytu laiku, audrų ir dykumos dievui, paaukoti šeimos pirmagimį, tad Abraomas laikydamasis šio papročio turėjo paaukoti Izaoką. Abraomas nenorėjo paklusti šiam baisiam papročiui, bet buvo priverstas atlikti šį pagonišką paprotį. Jau paruošus aukojimą ir jį bepradedant Viešpaties angelas jį sustabdė ir tik tada Abraomas išgyveno Dievo patyrimą, kurio iki tol nepatyrė taip giliai. Jam tada atsiskleidė Dievo įsakymas. Nuo to laiko Izraelyje žmogaus paaukojimas buvo laikomas baisiu nusižengimu tikrajam Dievui.
   Kaip Jūs vertinate tokią interpretaciją?

2015 m. lapkričio 6 d., penktadienis

Meilė artimiesiems VS. Meilė Dievui

   Kartais sutinku krikščionių kurie remdamiesi šiais Jėzaus žodžiais: Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. (Mt 10,37) teigia, kad Dievą reikia mylėti labiau nei savo artimuosius. Kai kurie piktinasi šiais žodžiais, juk kaip įmanoma mylėti Dievą ir mažiau mylėti savo artimuosius. Tačiau jei kas nors teigia, kad ši eilutė ragina mažiau mylėti savo artimuosius, tai toks žmogus išties nemato Dievo žodžio visumos. Taip, Dievą reikia mylėti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12,30), tačiau čia meilė nėra tik vienkryptė ar skirta tik Dievui, nes buvo pasakyta, kad „mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12,31) negana to tai svarbiausi įsakymai, nes „nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12,31). Teisinga meilės išraiška pasidalina į begalę krypčių, ,t.y. į Dievą, tavo šeimos narius ir begalę brolių ir sesių kuriuos sutinki per savo gyvenimą.
   Artėdami prie Dievo ir augdami meilėje jam, mes išmokstame teisingai mylėti. Kuo labiau mylime Dievą, tuo labiau pamilstame ir savo artimą. Manymas, kad Dievas pavydi meilės kurią mes kreipiame į savo artima ar kad pavydi meilės kuri vienija jo kūriniją, esti paikas, nes Dievas juk ir yra tos meilės šaltinis, tokiu atveju galima sakyti, kad jis pavydėtų pats savęs ir sau pačiam. Meilė Dievui ir meilė artimui tiek glaudžiai susijusios, kad viena be kituos negali egzistuoti. Šis neišardomas ryšys puikiai apibrėžtas apaštalo: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“ (1 Jn 4,20).
   Gana dažnai pasitaiko taip, kad tikintieji stato į pirmą vietą meilę Dievui, taip apleisdami savo šeimas, nustodami bendrauti su savo vaikais ar tėvais. Tokiu atveju turėtume suvokti, kad į šitokią meilę įsimetė kažkoks melas, kad tai yra iškreipta meilės forma. Šis iškreiptas santykis apima ne tik meilę artimui, bet ir Dievui ir net sau pačiam. Tokiu atveju belieka melstis, kad Viešpats gydytų mano meilę jam ir per tai meilę ir artimiesiems.
   Tad tam tikra prasme mes galime sakyti, kad visų pirma tu privalai mylėti artimą ir tik tada galėsi tikrai mylėti Dievą, o pamilus visomis jėgomis Dievą atsiras naujas meilės santykis su savo artimu. Šis meilės santykis turi būti visa keičiantis ir auginantis santyki su artimaisiais ir pačiu meilės šaltiniu Dievu.

2015 m. lapkričio 2 d., pirmadienis

Formų istorija ir pirmųjų krikščionių aktualijos

   Mes turime keturias evangelijas, kuriose užrašyta Jėzaus veikla. Jos nebuvo užrašytos iškart, bet praėjus tam tikram laiko tarpui po Velykų įvykio. Egzegetai išskiria tris evangelijų formavimosi etapus.
   I. Pirmasis tarpsnis apima tiesioginius Jėzaus mokymo ir veiklos liudytojus, kurie gyveno kartu su juo. Šiuos liudytojus ir etapą mini Lukas: kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai (Lk 1,2). Šie asmenys būdami tiesioginiai mokymo liudytojai pradėjo skelbti Gerąją Naujieną.
   II. Šiame etape atsirado įvairūs mėginimai užrašyti tai kas buvo girdėta. Apie tai taip pat rašo Lukas: Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius (Lk 1,1).
    III. Paskutiniame etape gimė mums žinomos evangelijos.
   Atradus šiuos etapus, išsivystė nauja biblistikos sritis Formų istorija. Ji stengiasi tirti evangelinius pasakojimus gyvojo žodžio tikėjimo formų fone. Formų istorijos pradininkais laikomi Martinas Dibelius, Rudolfas Bultmanas ir Vincentas Tailoras. Nepaisant jų išvadų skirtybėms, jie visi sutaria, kad patys pirmieji pasakojimai apie Jėzų buvo pasklidę trumpomis ištraukomis be jokių chronologinių ar geografinių nuorodų. Formų istorikai taip pat mano, kad to meto krikščioniško gyvenimo ypatumai bei pirmųjų krikščionų poreikiai turėjo daug įtakos parenkant ir kuriant formas tikėjimo paveldui perduoti. Norint suprasti šiuos poreikius, mes negalime apsiriboti tik evangelijų tyrinėjimu, tam reikia pasitelkti kiek platesnį tyrimo lauką, nes pirmųjų krikščionių poreikiai puikiai atsispindėjo šiose srityse: a) kerygmoje t.y. skelbime; b) didachėje t.y. mokyme; c) apeigose kurias atliko to meto krikščionys; d) polemika prieš žydus, pagonis ir filosofus; c) bendrijos organizacijos ypatumai. Kiekvienos šių sričių tyrimai padeda atskleisti to meto krikščionių aktualijas ir labiau pažinti kuo ir kaip tikėjo pirmieji krikščionys

2015 m. spalio 30 d., penktadienis

Namai – pirminė evangelizacijos vieta

   Jėzus mums įsakė „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją“ (Mk 16,15), taigi daug kas ir veržiasi dalyvauti evangelizacijose ir kitokioje pastoracinėje veikloje. Labai šaunu jei skelbiame Evangeliją įvairiose vietose, įvairiems žmonėms, labai šaunu, kad vykstame į misijas, kad siekiame kuo daugiau žmonių atvesti prie Jėzaus. Deja, gana dažnai iškyla visiškai nenumatyta problema, mes pamirštame skelbti Gerąją Naujieną savo aplinkoje, draugų ir šeimos rate. Taip, mes visus draugus ir šeimos narius „užknisame“ su kalbėjimu apie Jėzų ir Šventąjį Raštą, tačiau pamirštame, kad Evangelijos skelbimas yra ne tik kalbėjimas, bet ir liudijimas savo darbais ir gyvenimu. Kokia skelbimo prasmė jei tu draugams ar savo šeimos nariams vis kalbi apie Jėzų, deklaruoji aukščiausias vertybes, o tavo darbai vis pjaunasi su tavo skelbiamomis tiesomis? Jei tu kalbi apie meilę savo artimui, bet vis pykstiesi su savo broliu, sese ar tėvais, jei tu kalbi apie rūpinimąsi vargšams, bet net mamai ar žmonai paprašius suplauti indus sakai, kad tingi, arba ieškai kitokio būdo kaip išsisukti nuo pasirūpinimo savo artimiausiais žmonėmis, kaip tada yra su tuo Evaneglijos skelbimu? Taip, yra labai sunku būti pranašu savo namuose. Sunku ypač tada, kai tavo tikėjimas tėra socialinė povyza ir asmeniniame gyvenime tu su Dievu nelabai draugauji. Tavo elgesys su artimaisiais gali būti pats pagrindinis rodiklis ar tu esi pasiruošęs skelbti Evangeliją svetur. Jei matai kad nekenti savo šeimos narių ir su jais pykstiesi dėl niekniekių, gal tada vertėtų rimtai pasvarstyti ar esi pasiruošęs skelbti Jėzaus meilę visam pasauliui. Nes gražiai apie Jėzų pašnekėti gali kiekvienas, tačiau liudyti savo gyvenimu sugeba toli gražu ne visi. Galų gale ir popiežius Paulius VI, apaštališkame paraginime dėl evangelizacijos šiuolaikiniame pasaulyje, liudijimą savo gyvenimu išskyrė kaip pirmutinę evangelizavimo formą: „pirmutinis evangelizacijos būdas – liudyti autentišku krikščionišku gyvenimu, atsidavus Dievui bendrystėje, kurios niekas negali sugriauti, ir su beribiu užsidegimu aukojantis artimui (Evangelii Nuntiandi 41). Taigi liudykime ir skelbkime Evangeliją ne tik svetur, bet ir savo namuose, savo artimiesiems. Taip auginsime ne tik savo artimuosius, bet ir save pačius, nes tai padės mokytis vengti apsimetinėjimo ir augti meilėje. Tebus mums Evangelijos skelbimas savo aplinkoje puikia mokykla, didesniam skelbimui svetur.

2015 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

Malda už kitus

   Jėzaus pirmuoju stebuklu paprastai laikomas vandens pavertimas vynu Kanos vestuvėse. Šiame kontekste atsiskleidžia maldos už kitus mariologinė dimensija. Kai vestuvininkai pritrūksta vyno, Mergelė Marija eina pas Jėzų ir prašo, kad šis jiems padėtų. Šį prašymą kai kurie teologai laiko pirmąja Marijos užtarimo apraiška. Naujajame Testamente aptinkame ir kitą pasakojimą, kuris atskleidžia tikėjimo rūpestį savo artimu. Kai Jėzui atneša paralyžiuotą žmogų, draugai negali jo prinešti arčiau, tad praardo stogą ir taip pasiekia Jėzų. Šis „matydamas jų tikėjimą“ (Lk 5,20) pagydo ligonį. Taip pat ir moters dukra pagyja dėl jos meldimo (Mk 7,24 – 30). Tokių istorijų galima rasti ir daugiau.
   Šie pasakojimai yra svarbūs norint suvokti maldos už kitus svarbą krikščionio gyvenime. Juose atsiskleidžia visiškas atsidavimas tiems kuriems norime pagelbėti. Marija Kanos vestuvėse savo žodžiais „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2,5) parodo kaip reikia paklusti Viešpaties vedimui, paralyžiuoto žmogaus draugai parodo kaip reikia kovoti tikėjimu už savo artimą padedant jam bėdose, o motes istorija mums parodo kaip reikia nepasiduodant kovoti dėl savo artimo gerbūvio.
Čia mes meldžiamės ne dėl savo bėdų, o dėl svetimų. Taip mes išreiškiame rūpestį savo artimu. Tokia malda naudinga ne tik tam už kurį meldžiamasi, ji padeda ir mums patiems augti meilėje ir išsivaduoti iš egoizmo. Tokios maldos metu į mes pasitraukiame ir užleidžiame savo vietą prieš Dievą tam už kurį meldžiamės. Taigi melskitės vienas už kitą ir katu aukite tikėjimu. Leiskime Dievui padėti mums padėti kitiems.

2015 m. spalio 27 d., antradienis

Biblinė vardo pakeitimo reikšmė

   Šventajame Rašte mes kartais sutinkame tekstus kuriuose yra pakeičiamas asmens vardas: Abromas tampa Abraomu (plg. Pr 17,5), Saulius tampa Pauliumi (plg. Apd 13,9), Simonas – Kefu, t.y. Petru (plg. Jn 1,42). Kartais pakeičiami ir kai kurių vietovių pavadinimai, pvz. Luzas pavadinamas Beteliu (plg. Pr 28,19). Dievo vardas taip pat pasikeičia iš Elohim tampa El Šaddai – Dievas Visagalis; kartais jis vadinamas Adonai arba Jahve.
   Vardas izraelito mąstyme atskleidžia žmogaus, vietovės ar Dievo esmę, tad jo pakeitimas tarsi atspindi ir pačią jo turėtojo būtį ir visą esybę. Pasikeitus vardui pasikeičia ir santykis su aplinka bei asmeniu. Pasikeitus Simono ir Sauliaus vardams, pasikeičia jų statusas tiek bendruomenėje, tiek santykyje su Dievu. Vardo pakeitimas gali žymėti ir ypatingą dievišką palaiminimą. Tarkime pasikeitus Abromo vardui į Abraomą tiek Dievas, tiek pats Abraomas atsiskleidžia naujai. Abraomas – kaip paklūstantis El Šaddai valiai ir iškeliaujantis į Pažadėtąją Žemę, Dievas pasirodydamas kaip Daugelio Viešpats  (plg. Pr 17,7). Taip parodoma, kad sudarytoji Sandora nesibaigia Abraomo mirtimi, bet tęsis per visus laikus, ir palies visus Abraomo palikuonis. 
   Vardo pakeitimas yra simbolinis viso žmogaus perkeitimas, paprastai į kažką tobulesnio, geresnio ir artimesnio Dievui. Net ir Dievo vardo atsiskleidimas biblinėje istorijoje rodo vis tobulesnį jo pažinimą, naujų jo savybių atradimą, bei santykio su juo pasikeitimą.
   Katalikai ir kai kurios kitos denominacijos krikštijamajam paprastai duoda naują vardą. Čia yra išlikusi biblinė naujo vardo prasmė. Apeigų metu perkeičiamas visas žmogus. Nuo to momento jis turi naują tapatybę ir naują santykį su Dievu. Vienuoliškų įžadų metu gautas vardas taip pat išreiškia naujos tapatybės gavimą.

2015 m. spalio 20 d., antradienis

Apie nuoširdžią atgailą

   Jei žmogus padarė nuodėmę ir krimtosi dėl jos, o po to nuėjo į bažnyčią, tai yra simbolinis atgailos aktas. Tačiau kiek jis reikšmingas jei nėra vidinės atgailos? Kiekvienam iš mūsų būna gėda kai ką nors padarome prieš Dievo valią ir savo sąžinę, tačiau toli gražu ne visada dėl to atgailaujama. Dažnai tiesiog stengiamasi pamiršti arba save kaip nors psichologiškai nuraminti. Kai kuriems to pakanka nuraminti sąžinę, tačiau dažnai ta nuodėmė vis tiek velkasi kaip šleifas. Ji laikas nuo laiko išlenda, arba jei sąžinė užmiega tada nepastebimai veda prie kitų, dažnai daug sunkesnių, nuodėmių.
   Psalminkas rašo: Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios (Ps 51,19). Sugrudusi širdis tai atgailaujanti širdis. Tokiu atveju gailestį už nuodėmes žmogus išgyvena visu savo vidumi. Jei yra vidinė ir nuoširdi atgaila, tada ir išorinės jos išraiškos turi prasmę. O jei atgailaujama tik išoriškai, tai čia iškart verta prisiminti Jėzaus žodžius: Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. (Mt 23,27). Taigi, jei atgailaujate atgailaukite, jei neatgailaujate, tada ir nevaidinkite atgailaujančių.
   Linkiu kad kiekviena jūsų atgaila būtų vaisinga ir giluminė, kad sąžinė neužmigtų ir išliktų budri.

2015 m. spalio 18 d., sekmadienis

Ką reiškia sėdėti dešinėje?

   Meldžiantis Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą, mes sakome „Įžengė į dangų ir sėdi Dievo Tėvo dešinėje“, tą patį sutinkame iš Šventajame Rašte „Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16,19). Ką reiškia ši mįslinga formuluotė sėdėti dešinėje?
   Semitinėje sampratoje dešinė simbolizuoja visokeriopą gerovę ir garbę. Štai vieno iš Senajame Testamente minimų asmenų, Rachelės sūnaus Benjamino vardas hebrajiškai reiškė „dešinės sūnus“, t.y. mylimas sūnus. Terminas „Dievo dešinė“ mums kalba apie galią ir viso pasaulio valdymą, taigi „sėdėti Dievo dešinėje“ yra karaliaus apibūdinimas. Net karaliaus rūmai simboliškai buvo statomi šventyklos dešinėje, tad ir ne be reikalo psalmininkas rašė: VIEŠPATIES žodis mano viešpačiui: „Sėskis mano dešinėje“ (Ps 110,1), taip parodoma, kad karaliaus valdžia ateina tiesiogiai iš Dievo, nes jis yra greta jo. Kristus sėsdamasis Dievo Tėvo dešinėje mums atsiskleidžia kaip tikrasis pasaulio Karalius, Mesijas, Išganytojas ir Viešpats.
   Tad skaitydami biblinį tekstą ir sutikę jame minint dešinę, turėtume suvokti, kad kalbama arba apie gėrį, apsaugą ir palaiminimą arba apie asmens karališkumą bei artumą Dievui: „Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą, – jam esant prie dešinės, niekad nedrebėsiu.“ (Ps 16,8).

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Kas yra talentas iš Jėzaus palyginimo?

Standartinė amfora
   Jėzaus palyginime apie tris tarnus (Mt 25,14 – 30) aptinkame žodį „talentas“, kurį dabartiniai krikščionys dažniausiai supranta kaip kažkokią Dievo duot savybę ar dovaną, kaip, pavyzdžiui, ideali klausa, gebėjimas rašyti abiem rankom ir t.t. Skaitant Jėzaus palyginimą, tampa akivaizdu, jog čia kalbama ne apie savybes, o apie kažką kito.
   Gal kai kurie nustebsite, sužinoję, kad graikų kalba, žodis talanton (lot. talentum) savo pirmine prasme buvo svorio ir piniginio vieneto matas, naudotas Jėzaus laikais. Pats žodis turėtų būti verčiamas kaip svarstyklės ar svoris. Šis mato vienetas buvo lygus standartinės amforos talpai užpildant ją vandeniu, t.y. 26,027 litro. Pagrindinis talento ekvivalentas buvo matuojamas auksu, nors būta ir sidabro talentų. Tai buvo labai stambus mokėjimo vienetas, tad žinant tai, bibliniame tekste atsiskleidžia nauja dimensija, šeimininkas savo tarnams davė labai labai daug pinigų. Šiais laikais su tokiu jų kiekiu galėtum be vargo pradėti rimt verslą.
   Gerokai vėlesniais laikais, gerokai po Romos imperijos žlugimo, per dem sudvasintai žvelgiant į biblinius tekstus ir esant kitokiems piniginiams ir svorio vienetams, pirminė žodžio talentas reikšmė buvo prarasta ir jis pradėtas vertinti kaip Dievo dovana žmogui. Šis žodis įgavo simbolinę reikšmę.
   Taigi jei visada skaitydami šį palyginimą žodžiui talentas suteikdavote Dievo dovanų prasmę, pabandykite jį perskaityti iš naujo, sutekdami šiam žodžiui piniginio vieneto reikšmę ir tada gal būt tekstas prakalbės kitaip.