2016 m. gruodžio 23 d., penktadienis

Ar tikėsi tada kai tau prirems šautuvą prie kaktos?

   C. S. Lewis rašė: „Niekada negali žinoti, kaip tvirtai nuo nors tiki, kol šio tikėjimo teisingumas arba klaidingumas netampa tau gyvybės ar mirties klausimu [...] Tikėjimo tikrumą patvirtina tiktai realus pavojus“.
   Kartais mes iki pažaliavimo kovojame už savo tikėjimą ir tai gal nėra blogai, tačiau kova paprastai neišeina iš mūsų komforto zonos. Kiek dažnai mes vos iškilus pavojui, staiga keičiame savo įsitikinimus arba laikinai pradedame deklaruoti priešingą jiems tikėjimą? Žinoma, vos pasikeitus situacijai, kurioje nebelieka tikro ar menamo pavojaus, grįžtame prie ankstesnio požiūrio. Juokingiausia tai, kad pavojus dažnai būna menamas ar apsiriboja iliuziniu manymu „ką apie mane pagalvos žmonės?“. Tad gerai yra išsikelti klausimą, ar prirėmus šautuvą prie kaktos su tikslu tave nužudyti tavo tikėjimas liks toks pats? Jei ne, tada klausimas kiek tu tiki, o kiek tai tėra tavo susikurta povyza? Žinoma, tada kyla ir kitas klausimas: jei tavo tikėjimas keičiasi iškilus vos menkiausiam nepatogumui, kiek tu iš tiesų esi tikintis, o kiek tai tėra tavo melas sau, aplinkiniam ir Dievui? Ar esant tokiam pseudotikėjimui verta save vadinti tikinčiuoju? Ar verta gaišti laiką saviapgaulei? Ar išvis reikia ginti šitą melą?

2016 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Užstoju Dievą arba apie fanklubus

   Baloje gulėjo prisigėręs alkoholikas. Pro šalį ėjo kunigas, tad žmonės jam ir sako:
   -Žiūrėk, čia  vienas iš jų kuriuos tu atvertei.
   -Greičiausiai taip, tai vienas iš mano atverstų, - atsakė kunigas, - Nes jei jį būtų atvertęs Dievas jis čia negulėtų.
   Kaip dažnai mes džiaugiamės tuo, kaip skelbiame Evangeliją? Jaučiamės kieti pamokslininkai ar, kaip kai kurie sako, sugebame suvartyti bet Biblijos srityje? Išties dažnai tenka išgirsti, jog kažkas kažką atvertė, o kartais sutinki žmonių kurie į bažnyčią vaikšto dėl kurio nors kunigo; perkelia kunigą kitur ir jo pasekėjas pakeičia bažnyčią, o jei ana per toli, tada išvis nustoja lankytis.
   Kodėl mes dažnai prisirišame (ar pririšame) prie žmogaus, pamiršdami Dievą? Taip, suprantu, yra smagu kai tavimi žavisi, bet jei tu pakeri žmogų savo charizmatiškumu, taip užstodamas Dievą, kiek vertas toks atsivertimas? O gal tai tėra elementari stabmeldystė arba buvimas gerbėju? Taip ir gaunasi, kad kunigai ar kiti Evangelijos skelbėjai susikuria savo fanklubus, o Dievas... kam jis šiuo atveju reikalingas... nebent kai platforma didinti savo gerbėjų ratą.
   Tokiu gerbėju ar garbinamuoju ko gero pabuvome kiekvienas, čia aišku viskas priklauso nuo to ką veikėme bažnyčioje, tiesiog jei tai išgyvenate, akimirkai stabtelėkite ir paklauskite savęs, kas jums užstoja Dievą ir ar pats jo neužstoju.

2016 m. lapkričio 30 d., trečiadienis

Origenas: kaip Jėzus iš Šventyklos prekeivius varė

   Origenas laikėsi alegorinio Šventojo Rašto tekstų traktavimo. Jo manymu, dauguma biblinio teksto dalių nebuvo istoriniai įvykių atpasakojimai, bet alegoriniai pasakojimai kurie kalba apie slėpiningus dalykus. Pavyzdžiui, jis abejojo pasakojimo apie tai kaip Jėzus iš Šventyklos išvijo prekeivius (plg. Jn 2,14 – 16) istoriniu autentiškumu. Jo manymu šiame pasakojime kalbama apie tai, kad Jėzaus žodžiai iš natūralios šventyklos, kuri yra gebanti mąstyti mūsų siela, išvarys visas žemiškas, nejautrias ir pavojingas mintis. Šiame pasakojime pinigai, Origeno manymu, reiškia visa kas atrodo gera, bet tokiu nėra, o aukojamieji gyvūnai yra visa ko žemiško, nejautraus ir tuščio simbolis.

2016 m. lapkričio 15 d., antradienis

Dievo pirštas

   Šiandien norisi trumpam stabtelėti ties Luko evangelijos 11 skyriaus 20 eilute: Bet jei aš išveju demonus Dievo pirštu, tai tikrai pas jus atėjo Dievo karalystė.
   Čia minimas Dievo pirštas. Ką gi rodo tas pirštas? Žinoma, tai nieko bendra neturi su milžinišku pirštu kažkur bedančiu iš dangaus. Tai simbolinė Dievo galybės išraiška. Anot jėzuito Daniel J. Harrington ši eilutė yra nuoroda į Senajame Testamente apipasakojamas varžybas, tarp faraono magų ir Mozės, tad ši vieta kalba apie tai, kad Jėzaus išgydymai ir egzorcizmai yra Dievo viešpatavimo pasireiškimas ir simbolizuoja jo pergalę prieš demoniškas jėgas.

2016 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Pastovusis Aš esu

   Kiekvienas, net ir menkiau susipažinęs su biblinėmis istorijomis yra girdėjęs pasakojimą apie tai kaip iš degančio krūmo Dievas apsireiškė Mozei. Šiame pasakojime Dievas pasakė Mozei savo vardą: Aš esu, kuris esu (Iš 3,14). Šiandien noriu pasidalinti keliomis įdomioms mintimis apie tai, pasisemtas iš baptisto B. A. Ramsbottom.
   Taigi, žinome, kad Dievas yra amžinas, ir tai rodo Dievo vardas Aš esu. Tik Dievas taip gali pasakyti, nes žmogus šioje srityje yra ribotas, jis to negalėjo pasakyti prieš šimtą metų, to negalės pasakyti ir po tokio paties laiko, nes jis jau bus miręs. Dievas tai gali pasakyti visuomet, nes jis pastovus. Šiuo atveju mes negalime sakyti, kad Dievas nesikeičia, nes tai reikštų, kad jis gali keistis, pastovumas gi suponuoja negalėjimą keistis ir amžiną buvimą tokiu pačiu.

2016 m. lapkričio 1 d., antradienis

Liaudies tikėjimai: Visi šventi

   Pagal bažnytinį liturginį kalendorių lapkričio 1 dieną švenčiama Visų šventųjų šventė. Liaudies tradicija šią šventę vadina Visi šventi.  Ir nors liaudies tikėjimai gana dažnai kirsdavosi su Bažnyčios mokymu, juos yra įdomu patyrinėti, bent jau tam, kad sužinotume, kuo gyveno ir kuo tikėjo mūsų senoliai.
   Įdomūs buvo Visų šventų lietuvių tikėjimai. Žemaičiai tikėjo, jog Visų šventų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir joms nebereikia kentėti. Tada jos visais keliais, būriais ar pavieniui, traukia melstis į bažnyčias, kartais būdavo minima, kad jos paeina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, vėlės ateina ir meldžiasi prie šventųjų abrozdėlių. Vaikų vėles, kurios palaidotos dar vystykluose, negalėdamos paeiti, riedėtė rieda bažnyčion. Kiekvieną Vėlinių vakarą dvasregis (vėliau šią funkciją pakeitė varpininkas) eidavo į kapines mažų, negalinčių paeiti vaikų vėleų bažnyčion parnešti. Užsikabindavo jos už juostos ar pasidėdavo ant pečių, į kiekvieną ranką po keturias paimdavo ir nešdavo bažnyčion. Iš bažnyčios vėl į kapus nunešdavo. Tikėta: jei per Visus šventus medžiai dar su lapais - lauk ligų, epidemijų. Šią dieną nieko nebuvo galima dirbti, nes tikėta, kad artimųjų darbai vargina mirusiųjų vėles. Ir žinoma buvo rekomenduojama iki aušros pareiti namo, nes pareidamas vėliau gali paklysi.

2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

Nuodėmių valgytojai

   Nuo seno žmonės rūpinosi, kaip numirusį žmogų išgelbėti nuo pragaro kančių, čia būta ir maldų už mirusiojo sielą, atgailos aktų už kenčiančius skaitykloje ir pan. Vienas iš tokių bandymų buvo viduramžių Europoje, krikščioniškoje aplinkoje, atsiradusi keista profesija – Nuodėmių valgytojas. Šis žmogus šermenų metu sėdėdavo šalia velionio ir valgė, jis specialaus ritualo metu turėjo suvalgyti duonos riekę gulinčią ant velionio krūtinės. Tikėta, kad jis valgymo metu suvalgydavo ir mirusiojo nuodėmes, tad jo siela galėdavo švari stoti prieš Dievo teismą. Kadangi nuodėmių valgytojai prisiimdavo įvairių nabašnikų nuodėmes, tad būdavo laikomi nešvariais. Dėl šios nešvaros nuodėmių valgytojai dažniausiai būdavo bendruomenės atstumtieji ir paprastai gyveno izoliuotai nuo kitų.

2016 m. spalio 26 d., trečiadienis

C. S. Lewis apie dievišką meilę

   Kai krikščionys sako, kad Dievas myli žmogų, C. S. Lewis žodžiais tariant, reiškia, kad Dievas būtent myli, o ne kaip nors suinteresuotai rūpinasi žmogaus gerove, kuriai iš tiesų yra abejingas. Ne, Dievas žmogų paverčia savo meilės objektu. Dievas nėra „geraširdis senukas, mieguistai linkintis jums laimės, kaip jūs pats ją suprantate, ne šaltas filantropas, primenantis sąžiningą taikos teisėją, ne rūpestingas šeimininkas kuris jaučia atsakomybę už svečių patogumus, bet tikrų tikriausia visa naikinanti liepsna, Meilė sukūrusi pasaulius, atkakli kaip menininko meilė jo kūriniui, despotiška kaip žmogaus meilė šuniui, nenumaldoma ir reikli kaip lyčių meilė [...] protas nepajėgia paaiškinti, kodėl kurie nors kūriniai, juo labiau tokie kaip mes įgijo didžiulę vertę Kūrėjo akyse.“  (Iš knygos: „Kančios problema")

2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Kas yra erezija

   Dažnas vartoja terminą erezija, tačiau ne kiekvienas suvokia kas ji yra, arba kada koks nors teiginys būna eretiškas. Pats žodis erezija kyla iš senovės graikų žodžio hairesis reiškiančio atskala. Juo paprastai vadinama bet kurios religijos srovė, prieštaraujanti oficialiajai religijai. Kaip pati žodžio kilmė nurodo, erezija yra genetiškai susijusi su atskilimu. Taigi, erezija galima laikyti tik tas mintis ir teiginius, kurie atsiranda puikiai suvokus tikėjimą ir jį atmetus. Jei teiginiai prieštaraujantys religinei doktrinai kyla iš prasto tikėjimo suvokimo, jie nėra erezija, tai elementari išprusimo stoka, kuri bus pataisyta pasigilinus į tikėjimo tiesas. Kitas reikalas jei žmogus pažindamas tikėjimą, sąmoningai jį atmeta. Toks teiginys yra erezija, kuri paprastai veda prie religinio skilimo.
   Įdomu tai, kad atskilusi atšaka, motininę religiją taip pat kaltins erezija. Tad erezija kaip tokia labai priklauso ir nuo to kurios atskalos (ar atšakos) pusėje esi ir kurios mokymą palaikai.
   Kelių ankstyvosios krikščionybės erezijų pavyzdžiai:
Arijonizmas: Jėzus yra Dievo sukurtas ir todėl nelygus jam. Jėzus yra mažesnis Dievas.
Doketizmas: Jėzaus fizinis kūnas buvo tik iliuzija.
Markionizmas: atmetė dalį Biblijos, bei neigė žydų ir krikščionių Dievo tapatumą.
Monofizitizmas: Jėzus turėjo vienintelę prigimtį (tradicinė krikščionybė kryptis pripažįsta dvejopą - žmogišką ir dievišką Jėzaus prigimtį.
Katarai: žemę sukūrė Šėtonas, o dangų - Dievas.

2016 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

Kodėl pirmieji krikščionys vienas kitą vadino šventaisiais

   Turbūt atkreipėte dėmesį į tai, jog Naujojo Testamento tekstuose, pirmieji Kristaus mokiniai vieni kitus vadina šventaisiais. Kartais sutinku asmenų kurie mano, jog tai nuoroda į tai, kad pirmieji amžių krikščionys nedarė nuodėmių, kiti asmenys tiesiog nesupranta kodėl prisireikė vienas kitą vadinti šventaisiais, nes visi juk yra nusidėjėliai.
   Pirmiesiems krikščionims savaime suprantama buvo, kad jie yra šventi ne dėl savo turimų savybių ar iš prigimties, jie šventais buvo Jėzuje Kristuje, Dievo pašaukimu (plg. 1 Kor 1,2) t.y. jie nuo savo nuodėmių nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia (1 Kor 6,11). Tokiu būdu pats Jėzus tampa jų šventėjimo garantu (plg 1 Kor 1,30). Buvimas šventu, pirmiesiems krikščionims reiškė priklausymą Jėzui. Broliai raginami šventėti, keičiant savo gyvenimą. Paulius šventėjime į mato Dievo valią: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas  (1 Tes 4,3), o taip pat jis pabrėžia, kad visas krikščionio gyvenimas turi būti šventa ir gyva auka Dievui: Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą (Rom 12,1). Jono tradicijoje nurodoma, kad šventiesiems pažadėtas atlygis – paveldėti šventųjų dalį: Tautos įširdo, tačiau atėjo tavo rūstybės laikas, metas teisti mirusius ir atsilyginti savo tarnams, pranašams ir šventiesiems, ir visiems bijantiems tavojo vardo, mažiems ir dideliems, ir metas sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę (Apr 11,18); o Paulius apie tai rašo, kad turime dėkoti Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje (Kol 1,12).
   Taigi apibendrinant, galime pasakyti, kad pirmieji krikščionys vienas kitą laikė šventais, ne todėl, kad jie nedarė nuodėmių ar kad turėjo kažkokias ypatingas savybes, bet dėl savo priklausymo Jėzui ir dėl šio priklausymo besikeičiančio gyvenimo. Jiems šventumas reiškė artėjimą prie Dievo keičiant savo gyvenimus.

2016 m. rugpjūčio 25 d., ketvirtadienis

Ar Jėzus vienintelis mesijas?

   Jei paklausčiau, ar Jėzus yra vienintelis mesijas, ką atsakytumėte?
   Dažnai išgirdę šį žodį, mes jame matome tik Jėzų, tačiau bibliniame kontekste mesiju buvo vadinamas ne tik Jėzus. Senojo Testamento tekstai, mesiju (hebr. Mashàh – pateptasis), vadino tuos kurie buvo patepti tapti vyriausiuoju kunigu ar karaliumi, pvz. karalius žydai vadino Mashàh Jahvè, t.y. Viešpaties pateptasis. Vėliau ši sąvoka siaurėjo, kol galų gale taip pradėtas vadinti tik ateisiantį pranašų skelbtą Karalių. Atsiradus krikščionybei, šis terminas pradėtas taikyti Jėzui, nes krikščionys tiki, kad jis ir yra tas žydų lauktas Mesijas. 
   Tad atsakant į klausimą „Ar Jėzus vienintelis mesijas?“, turėtume atsakyti, jog vertinant visą biblinę istoriją, jis nėra vienintelis mesijas, tačiau jei vertinsime, ne žodinį terminą, bet galutinę jo prasmę, tada turėtume sakyti, kad taip, jis yra vienintelis Mesijas.

2016 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

Pykčio šnervės

   Anglikonas Biblijos komentatorius John Trapp (1601 – 1669) pastebi, kad biblinėje kalbėsenoje pykčiui apibrėžti naudojamas hebrajiškas žodis aph taip pat galintis reikšti šnerves, kvėpavimą ir veidą. Iš šios reikšmės J. Trapp daro išvadą, kad pyktis yra toks bjaurus, kad išdarko žmogaus veidą, todėl pykčiui apibrėžti ir buvo pasirinktas toks terminas. Komentatorius mini, rašo, kad pykčio metu išsiplečia žmogaus šnervės, pakinta veido spalva, liežuvis užsikerta, jis griežia dantimis, rankos susigniaužia į kumščius, jis pradeda trypti kojomis, padažnėja jo pulsas, širdis tvinkčioja, o ir ištinsta jis kaip buožgalvis.
Tad, kvėpuokime ir nebūkime buožgalviais.

2016 m. rugpjūčio 3 d., trečiadienis

Kodėl per krikštą nepilama coca-cola

Šv. Kalisto katakombos, Krikštas, III a.
   Kartais girdžiu klausimą, kodėl krikšto metu naudojamas būtinai vanduo, o netinka alus, coca-cola ar agurkėlių marinatas. Į šį klausimą manau puikiai atsako Tertulionas. Jis teigė, kad vanduo buvo pirmoji „Dievo Dvasios, kuri vandenį vertino labiau už kitus elementus, buveinė [...] Šis pirmasis vanduo pagimdė tai, kas gyva, tad nereikia stebėtis, kad krikštijant vanduo vėl suteikia gyvybę [...] Visokių rūšių vandenys dėl senos išskirtinės padėties, kuri jiems teko iš pradžių, dalyvauja mūsų pašventinimo paslaptyje, kai tik pašaukiami Dievo vardu. Vos tiktai ištariami kreipimosi žodžiai iš dangaus nusileidžia Šventoji Dvasia, nusileidžia ant vandens ir pašventina jį savo buvimu, ir šitaip pašventintas vanduo, savo ruožtu įgyja galią šventinti kita [...] Vanduo, gydęs kūno ligas, dabar gydo dvasią; vanduo, teikęs laikiną išganymą, dabar teikia amžinąjį gyvenimą.“ (De Baptismo, III – IV).
   Apskritai, vandeniui įvairiose kultūrose buvo suteikiama gaivalingoji ir mirties galia, jis ir gaivina ir numarina. Krikščioniško krikšto simbolikoje sutinkama tapatus suvokimas. Senovėje vanduo laikytas pagrindiniu pasaulėkūros elementu, todėl jis laikytas ypatingoje pagarboje, iš visų elementų esantis, liaudiškai tariant arčiausiai Dievo.

2016 m. rugpjūčio 1 d., pirmadienis

Tikėjimas = ištikimybė

   Popiežiaus Pranciškau enciklikoje Lumen Fidei, radau įdomią detalę apie žodį tikėjimas. Šventajame Rašte šis žodis yra dažnai naudojamas. Pranciškus mini, kad Senajame Testamente jis žymimas hebrajišku žodžiu 'emûnah, kuris kildinamas iš žodžio 'amàn, kurio šaknis reiškia remti arba palaikyti. Sąvoka 'emûnah gali išreikšti ne tik žmogaus tikėjimą, bet ir Dievo ištikimybę.(plg. LF 10)
   Taigi, galvoju, ar tai kad žmogaus tikėjimas žymimas tuo pačiu žodžiu kaip ir Dievo ištikimybė, tad gal čia yra kokia nors hebrajiška nuoroda į tai, kad žmogus:
1. Yra sukurtas pagal Dievo paveikslą
2. Yra visa kuo panašus į Jį
3. Yra šaukiamas būti tokiu kaip Dievas, t. y. ištikimu.
   Ištikimybė savo tikėjimui, yra svarbus dvasinės kelionės aspektas, be kurio mes klajotume nuo vieno mokymo prie kito, šokinėtume tarp idėjų gausybės ir galų gale pasiklystume dvasiniame turguje.

2016 m. liepos 26 d., antradienis

Dvasinis dušas ir kitos išpažinties problemos

   Tie, kas save laiko katalikais eina išpažinties. Vieni tai daro dažnai (t.y. bent kartą per mėnesį), kiti taip sakant tik per bobutės laidotuves. Nežinau su kokiomis problemomis susiduria tie, kas yra proginiai išpažinties atlikėjai, čia galiu pasakyti tik tai ką girdžiu iš jų lūpų: jie nenusideda ir nežino ką pasakyti kunigui. Tie kas išpažintį atlieka dažnai, gyvena kitokiais dalykais, jie pastoviai save stebi, kuo labiau apmąsto savo darbus, tuo labiau mato kur yra jų Achilo kulnas. Bažnyčia išpažinties rekomenduoja eiti bent kartą per mėnesį (nebent sunkiai nusidėjai, tada galima ir dažniau) ir čia manau yra geras sprendimas, nes kaip bebūtų paradoksalu, per dažna išpažintis gali pastūmėti mus į skrupulus arba privesti prie automatizmo. Pirmuoju atveju, sąžinė gali išsikreipti ir pradėti nuodėme laikyti ne tai kas iš tiesų yra nuodėminga. Aš vienu metu išpažinties eidavau bent po pora kartų per savaitę, kol nuodėmklausys neuždraudė, liepdamas eiti išpažinties tik kartą per mėnesį. Tai buvo geras draudimas, leidęs susidėlioti savo nuodėmių vertinimą. Antruoju atveju, galime tai pavadinti „dvasiniu dušu“. Kaip žinia, dušas yra geras dalykas, tačiau jei po juo atsiduri per dažnai, gali prasidėti problemos su oda, taip pat pradedi nesirūpinti dėl to, kad susitepei, juk tuoj pat vėl esi praustis. Ši problema egzistuoja per dažnai praktikuojant išpažinties sakramentą ir apsipratus su jo teikiamomis malonėmis, taip įgyjant joms imunitetą. Mūsų dvasinėse praktikose Bažnyčia ragina elgtis išmintingai, nes bet kokie kraštutinumai gali labiau pakenkti nei padėti. Tad būkite protingi (Kol 4,5) ir būkite išmintingi (Pat 8,33) savo dvasinėse praktikose, nes nors druska – geras daiktas (Lk 14,34), bet kai jos per daug ji paprastai sugadina maistą.

2016 m. liepos 7 d., ketvirtadienis

Kito poreikiai? Pasimelsk nedelsiant

   Pokalbiuose su tikinčiais bičiuliais paaiškėjo, kad gana dažnai nutinka taip, kad mes gana dažnai pasižadame pasimelsti už kito poreikius, tačiau po to pamirštame tai padaryti. Manau, daugelis iš mūsų susiduriame su šia problema. Žinoma, iš vienos pusės pamiršti yra labai žmogiškas dalykas, iš kitos baisiai negražu nevykdyti savo pažadų. Aš pats šią problemą sprendžiu taip:
   Kai koks nors žmogus paprašo pasimelsti už jo poreikius, nedelsdamas pasimeldžiu kokia nors malda, pvz. Tėve mūsų arba Sveika Marija, nes žinau, kad vėliau galiu pamiršti. Žinoma, vėliau atsiminus visada galiu pasimelsti dar, bet pasimelsdamas nedelsiant, esu garantuotas, kad pažadas bus įvykdytas. Kitas variantas, jei yra galimybė nedelsiant pasimelsti kartu. Šito išmokė viena girdėta istorija apie tai kaip vienas brolis dominikonas Prancūzijoje buvo sustabdytas policininkų ir šie jo nebaudė, paprašydami už juos pasimelsti. Dominikonas jiems atsakė:
   - Vėliau galiu pamiršti, tad pasimelskime kartu.
   Ir tada jis kartu su policininkais pasimeldė Tėve mūsų malda.
   Taigi, jei kas nors jūsų paprašė pasimelsti už jo poreikius, neatidėliokite ateičiai, o padarykite tai nedelsdami, nes vėliau galite pamiršti.

2016 m. liepos 5 d., antradienis

Daugiaprasmiai sakramentai

   Mums visiems žinomas žodis sakramentas (lot. sacramentum -  priesaika, įsipareigojimas) turi ir kitus kalbinius ekvivalentus. Mums paprastai sakramentai žinomi kaip ritualiniai veiksmai duodantys Dievo malonę, tačiau šio termino atitikmenys galėtų būti šie: Mysterion – graikiškas žodis reiškiantis paslaptį. Ši paslaptis apibrėžia ne kažką kas yra mažiau suvokiama ar nesuvokiama išvis, bet biblinę dieviškojo plano, kuris įgyvendintas per Jėzų Kristų prasmę, t. y. kas buvo regima Kristuje dabar yra regima sakramentuose. Sakramentas gana dažnai apibrėžiamas ir kaip ženklas, kuris suteikia ir išreiškia dieviškąją malonę. Kaip ženklas jis yra ta prasme, kad yra susijęs su visa ko Priežastimi ir yra pažymimas pačiu Dievu. Kai Dievas pasirodys ir būsime panašūs į jį, mums nereikės šios išraiškos, nes mes matysime Dievą tokį, koks jis yra (1 Jn 3,2).1 Tačiau sakramentas yra ir simbolis, nes apie dangiškus dalykus kalba per simbolinę išraišką.

2016 m. birželio 22 d., trečiadienis

Prarastoji kosminė liturgija

   Beskaitant Mircea Eliade knygą „Šventybė ir pasaulietiškumas“ radau įdomų pastebėjimą: „Šiuolaikiniams žmonėms, nustojusiems religingumo kosmosas tapo neįžvelgiamas, inertiškas ir nebylus: jis neperduoda jokio teikinio, jokios „šifruotės“. Gamtos šventumo jausmas Europoje šiandien gyvuoja pirmiausia tarp kaimo žmonių, nes kaip tik ten išliko krikščionybė, išgyvenama kaip kosminė liturgija“. Miesto žmogus atitrūkęs nu gamtos, jo kosmosas (egzistencine prasme) yra labai susiaurėjęs. Miesto žmogus nors ir gyvena veikimas globalaus kaimo sindromo, tačiau jis visiškai atitrūkęs nuo jį supančio kosmoso kaip hierofanijos. Manau tai didis praradimas. Atotrūkis nuo gamtos gerokai pakeitė krikščionybės suvokimą. Dažnai tenka išgirsti, kad krikščionys nebesugeba išgyventi liturginių metų, bet čia nieko nuostabaus, seniau liturginiai metai ėjo lygiagrečiai su gamtos ciklais, kurie buvo gyvi žmogaus buitiniame gyvenime ir apskritai kasdienybėje. Dabartinis žmogus mato tik orų prognozėmis, atostogų ir drabužių kuriuos rengiasi, prizmės nustatytą gamtos cikliškumą. Senojo žmogaus gyvenime gamtos ciklas buvo esmiškai svarbus ir paprastai glaudžiai susijęs su liturginiu kalendoriumi.
   Kodėl taip rašau? Nes kai pašneku apie kosminę liturgiją, dažnas bičiulis krikščionis į mane žiūri it į kažkokį ateivį iš kitos planetos. Žinoma, neteigiu, kad aš labai giliau už kitus išgyvenu kosminę liturgiją, aš čia turbūt nesiskiriu nuo didžiosios daugumos miestiečių, tačiau pats suvokimas, jog visas pasaulis yra viena didelė kosminė liturgija be galo žavi ir skatina judėti pirmyn, tikintis, jog kažkada visa savo esybę ją išgyvensiu.

2016 m. birželio 16 d., ketvirtadienis

Kodėl stačiatikiai vyrai dėvėdavo skareles

   Pas pažįstamą puslapyje „Istorijos įdomybės“ aptikau įdomią stačiatikių istorijos įdomybę, tad skubu ja pasidalinti.
   Jei atidžiau pažvelgtumėte į apačioje esančią nuotrauką, pamatytumėte, jog joje užfiksuoti vyrai dėvintys skareles. Žinoma, daug kas prisiminsite filmą „Sėkmės džentelmenai“ (Джентельмены удачи), tačiau ši istorija su šiuo filmu nieko bendra neturi. Tai tiesiog buvo gurus tikinčiųjų bandymas pasislėpti minioje.
   Tarybiniais laikais, vaikščiodamas į bažnyčią galėjai labai nukentėti, tačiau daug kas vis tiek joje lankydavosi, kad ir slapta. Tad tam, kad apsaugotų save ir savo šeimas nuo gresiančių bausmių, tikintieji vyrai dažnai bandė pasislėpti minioje. Šiuo atveju viskas atrodė taip: asmuo keliauja į cerkvę, norėdamas sudalyvauti pvz. Velykų liturgijoje, tačiau žino, kad minioje šmirinės komjaunuoliai ir kiti tarybiniai aktyvistai (pastarieji atpažinę žmones juo įskųsdavo vadovybei); kadangi uolūs patruliai labiau kreipė dėmesį į jaunimą ir vyrus, o vidutinio amžiaus moteris bei močiutes ne, tad kartais vyriškiai norėdami pasislėpti močiučių minioje, ant galvos užsitraukdavo skareles ir susikūprinę eidavo į liturgiją.
   Nežinia kiek tokia metodika buvo veiksminga, tačiau negali nežavėti žmonių gudrumas, norint patekti į pamaldas.
1970 metai. Minioje galite rasti vyrus dėvinčius skareles
Šaltinis: 
Istorijos įdomybės, Vyrai su skarelėmis

2016 m. birželio 6 d., pirmadienis

Krikščioniškas mentalitetas mumyse ir nėra ko ardytis

   Labai dažnai tenka susidurti su tuo, kad žmonės pradeda save laikyti budizmo, induizmo ar dar kokios kitų kraštų religijos išpažinėju. Tada paprastai klausiu: kokias savo religijos apeigas jis praktikuoja, kokias šventes jis švenčia, kokias iniciacijas yra gavęs ir kaip apskritai pasireiškia jo išpažįstama religija jo gyvenime. Paprastai paaiškėja, kad asmuo tik skaito apie tas religijas, na ir kartais papraktikuoja kokią meditaciją ar nereguliariai kartoja mantras. Tada tenka konstatuoti, jog jis tėra besidomintis ta religija, bet ne jos išpažinėjas, tad nereikia savęs apgaudinėti. Žinoma, nemenka dalis tokių asmenų užsigauna, nes aš tokia išvada atseit užgaunu jų religinius jausmus. Gal ir užgaunu, tačiau nemanau, kad vien pasivadinimo kokios nors religijos išpažinėju, juo netapsi.
   Žinoma, tada asmuo pradeda apeliuoti į tai, kad jis puikiai išmano savo religiją ir to atseit pakanka. Gal ir kai kuriais atvejais taip ir yra, tačiau norime mes to ar nenorime, jei negyvename tos religijos aplinkoje, ją bus sunkoka suprasti, nes mąstysime tos religijos kurioje esame užaugę koncepcijomis. Mes norime to ar nenorime, turime krikščionišką mentalitetą ir krikščionišką Dievo sampratą. Net ir skaitydami knygas apie kokį budizmą, mes jį vertinsime per kirkšioniško mentaliteto prizmę, o tam, kad suvoktume kitą religiją, kurios koncepcijos nėra mums duodamos taip sakant su motinos pienu, reikia visiško mąstymo persikeitimo.
   Tiesiog labai įdomu stebėti, kad vakariečiai neigiantys krikščionybės įtaką jų mąstymui, niekur toliau už krikščionybės ribų, dažnai taip ir nesugeba iškeliauti. Įdomu ir tai, kad save laikantys budistais, induistais ar net ateistais, vis tiek savo gyvenime iš esmės mąsto krikščionišku stiliumi. Aišku, tas mąstymo stilius yra pagrindas, o ant viršaus pristatyta bele kokių kitų stilių architektūros. Na bet ką bestatytume viršuje, pamatas išliks tas pats ir nuo jo niekur nepabėgsi. Esame, kas esame. Esame krikščioniškoji Europa, atmiežta iš vienur ar kitur pasisemtais dvasinio turgaus produktais.

2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Rožančius – žvilgsnis Marijos akimis

   Dažnai tenka išgirsti, kad kai kurie nesimeldžia rožančiaus, nes tai yra maldos skirtos Marijai. Vieni čia įžvelgia stabmeldystės pavojų, kiti dar kitokias priežastis, tad šiandien norisi pasidalinti dar viena teologo Hans Urs von Balthasar mariologine įžvalga, skirtą rožančiaus maldai: „Pastarųjų metų Marijos pasirodymuose svarbią vietą užima rožinis, - rašo Balthasaras, - Kodėl taip yra? Ar dėl to, kad mieliau melstumėmės į ją, o ne į Kristų ar Tėvą? Priešingai, kad jos akimis, iš jos atminties perspektyvos pažvelgtume į Jėzaus gyvenimo slėpinius, per juos – į trejybiško atpirkimo įsikūnijimo paslaptis. Mūsų akys blausios ir abejingos: atleiskite už metaforą, tačiau, kad praregėtume, turime užsidėti Marijos akinius.“
  Man pačiam, rožančiaus malda, niekada nebuvo nukreipta į Mergelę Mariją kaip tokią. Ši malda man kalba apie to meto momentus, per kuriuos atsimenami vieni ar kiti evangeliniai įvykiai. Kodėl čia įpinama Marija? Manau Balthasaras puikiai tą atskleidė, juk ji buvo visų tų įvykių liudininkė. Nuo jos ištarto fiat prasidėjo Kristaus išganomasis darbas, nuo šio fiat prasideda ir rožančiaus slėpiniai, na, o tada kartu su Mergele Marija mes einame nuo vieno įvykio prie kito, juos apmąstydami ir išgyvendami. Taigi, mes Marijos pagalba ir jos akimis realiai matome tai kas vyko anuo metu.

2016 m. gegužės 15 d., sekmadienis

Vaisinga nekaltybė

   Šiandien norisi pasidalinti keliomis kardinolo jėzuito Hans Urs von Balthasar mintimis:
   Bažnyčioje sekant ne tik Jėzumi, bet ir Marijas, - sako Hans Urs von Balthasar, - nekaltybės gyvenimas tampa malonės dovana, tad jis susijęs su nėštumo skausmais. Šiai gyvenimo formai lemta sukurti naują vaisingumą, tad ir mes turime kalbėti apie pašaukimą vaisingam gyvenimui, o ne buvimą senberniu ar senmerge. Čia mes turime kalbėti apie sąmoningą ir laisvą fizinio vaisingumo atsisakymą. Čia pasimato skirtumas tarp nekaltybės ir įvairių askezių praktikos. Jei askezė kyla iš tavęs paties, tai vaisinga nekaltybė yra Dievo dovana, kurios žmogus pats nepasiima, bet ją gauna kaip malonę. Ši vaisinga nekaltybė yra vienas iš argumentų, kodėl kunigai laikosi celibato. Jei celibatas išgyvenamas sąmoningai, pasiryžus su skausmu gimdyti, jei suvokiama mariologinė šios malonės prigimtis tada mes jį atpažįstame iš vaisių.

2016 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Ištirkite save! (2 Kor 13,5) arba apie mistines Dievo patirtis

   Dažnas argumentas prieš Dievą yra tai, kad mes jo nematome. Ir išties, Dievas yra optiškai mums nematomas, tačiau mes jį galime atpažinti per gamtą, per logiką, per artimo meilę ir kitus dalykus. Aš pats kažkaip baidausi visokių mistinių Dievo regėjimų, per daug jau jie panašūs į Vasaros gatvės pacientų regėjimus, (nors žinoma neneigiu, kad tokios patirtys būna, ir būna tikros). Esu linkęs viską pačiupinėti, tad man mistiniai potyriai neatrodo patikimi, juo labiau, kad didelė dalis jų yra lengvai paaiškinami psichologija, pasaulio atpažinimo klaidomis ir panašiais dalykais. Be to, jei diskutuoji su aršiu ateitu, tavo mistinės patirtys jam bus tolygios kliedesiams, o jei pasitaikys koks gudresnis, tada jis sugebės dar ir racionaliai paaiškinti ką tu patyrei (ką, beje, pats irgi darau). Nemanau, kad Dievo atpažinimą, verta statyti ant mistinių patirčių. Žinoma, kartais nutinka keistų dalykų, mes juos interpretuojame kaip mistines Dievo patirtis, bet ar tikrai jos tokios yra išties sunku pasakyti. Tad aš labiau remiuosi kitais, anksčiau pavardintais dalykais.
   Kaip ten bebūtų, mistinis patyrimas, ypač kai ant jo statomas visas gyvenimas ir tikėjimas, yra labai slidus dalykas. Galų gale jei leistumėmės į pasvarstymus šia tema, tada kyla begalė klausimų: iš kur žinai, kad tai tikrai mistinė patirtis, o ne tavo vaizduotė ar liga? Jei tai tikrai mistinė patirtis, tai iš kur žinai, kad ji iš Dievo, gal turi dvasių skyrimo dovaną? Ar tikrai taip gerai pažįsti pasaulį, kad sugebi suvokti kas mistiška, o kas ne? Ar tikrai sugebi adekvačiai įvertinti save ir savo patirtis? Ar apie tai kalbėjai su savo dvasios tėvu? ir t.t.
   Taigi, kai patiriu ką nors mistiško, viską tikrinu, nes to reikalauja krikščioniškas Dievo pažinimas: Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo (1 Jn 4,1), o taip pat Ištirkite save! (2 Kor 13,5). Ir čia kalbama ne tik apie dvasinį pasaulį, bet apie visa kas mus supa. Tirkite savo patirtis. Neskubėkite visko laikyti mistika, nes apie mistiką paliudyti visada spėsite, tai niekur nepabėgs, o jei paskubėsite, galite ir savo ir kitų tikėjimą pastatyti į didelį pavojų.

2016 m. gegužės 4 d., trečiadienis

Mišios - kelionė laike

   Turbūt dažnai esate girdėję, kad šv. Mišios yra Kristaus aukos sudabartinimas. Kaip tai suprasti?
   Tokia kelionė laike yra normalus religinis fenomenas ir mitinio mąstymo apraiška. Dažnai sutinkamas suvokimas, kad dalyvaujant rituale persikeli į kitokį laiką, tiksliau eilinis laikas yra atšaukiamas. Aukos atnašavimas ne tik tiksliai atkuria pirminį aukojimą (ar pasiaukojimą), kuris nutiko pradžioje. Jis ne tik vyksta kaip atkartojimas, bet vyksta tuo pačiu pirmapradžiu atsiradimo momentu. Kitaip tariant, kiekvienas aukojimas sutampa su pirmaprade auka. Visi aukojimai vyksta tuo pačiu pradžios metu, o dėl ritualo paradokso žemiškas, t.y. kasdienis laikas ir jo tėkmė yra laikinai atšaukiami. Laiko atšaukimo metui, žmogus yra perkeliamas į mitinius arba pradžios laikus. Tokia kelionė laiku nėra atliekama fiziškai, tai dvasinis būvis. Negana to, tai ne tiek kelionė į pradžią, kiek labiau pradžios perkėlimas į esamąjį laiką. Suvokiant šią archajinio mąstymo duotybę, lengviau suvoksime, kodėl yra sakoma, kad šv. Mišiose vyksta reali atperkamoji Kristaus auka.

2016 m. balandžio 29 d., penktadienis

Gailestingumas veidrodyje

   Gailestingumas yra vienas iš būdų panašėti į Kristų. Šventas Raštas ir Tradicija mus moko, kad dieviškas gailestingumas yra beribis, ko, deja, negalėtume pasakyti apie žmogiškąjį kuris yra labai ribotas. Paprastai bandydami būti gailestingi, mes, šį gailestingumą stengiamės dalinti kitiems. Net ir patys gailestingiausi kitiems asmenims dažnai pamiršta vieną asmenį, kuriam gailestingumas taip pat be galo reikalingas. Tą asmenį pažįsta kiekvienas. Kiekvienas su šiuo asmeniu bendraujame kasdien, tačiau mes labai dažnai nerodome jokio gailestingumo, o ir už buvusias nuodėmes bei gyvenime padarytas klaidas, labai dažnai niekaip nesugebame jam atleisti. 
   Kas gi tas asmuo? Tas asmuo esi Tu. 
   Taip jau yra, kad mes bandydami būti gailestingi aplinkiniams, niekaip negalime sau suteikti net mažytės dalies to gailestingumo. Toks negebėjimas galų gale gali atvesti prie savidestrukcijos, kuri palies ne tik tave patį, dėl jos pradės gesti santykiai su artimaisiais, o galų gale ir santykis su Dievu nesiklostys taip kaip turėtų.
   Gailestingumo sau paprastai trūksta dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl mūsų sužeistumo, patirto dėl iškreiptų santykių arba dėl savų bei svetimų nuodėmių. Tiek vienu tiek kitu atveju, žmogus nesugeba sau atleisti dėl to kas įvyko. Net jei ir jis nebuvo kaltas dėl nutikusio įvykio, jis jaučiasi kaltas dėl to kas nutiko ir pats to nejausdamas gadina savo ir kitų asmenų gyvenimą. Toks žmogus jaučiasi auka ir negali sau atleisti, nors Dievo žodis ir moko: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos (Oz 6,6). Tad būkime gailestingi sau, atleiskime sau kaltes, nes Dievas jau viską atleido ir tik nuo mūsų gebėjimo būti gailestingais sau, priklauso ar mes leisime savo gyvenime veikti dieviškam gailestingumui. Tavo paties gailestingumas sau ir Dievo Gailestingumas tau yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tad gana dažnai vienas be kito veikti negali. Taip ir gaunasi, kad Dievas tau jau parodė begalinį gailestingumą, tačiau tu negebėdamas būti gailestingas sau uždarai kelią ir dieviško Gailestingumo gydančiam veikimui tavo gyvenime.
   Norint patirti gailestingumą sau, visų pirma reikia pradėti gyventi tiesoje apie save. Taip jau yra, kad mes gana dažnai meluojame sau patiems. Nepriimdamas tiesos apie save, mes nepriimame realybės tokios kokia ji yra iš tiesų, tad apsistatome sienomis, kurios izoliuoja nuo bet kokio (dieviško ar žmogiško) gailestingumo patirties. Meluodami sau, mes dangstomės iliuzijomis, kurios uždengia mus nuo tiesos.
   Visiems žinoma Auksinė taisyklė sako: nedaryk kitam to ko pats sau nedarytum. Taip pat galima pasakyti ir kitaip: daryk tai kitam ką ir sau darytum. Tad kalbant mūsų temos kontekste, gaunasi taip, kad jei nerodai gailestingumo sau, tada ir kitam jo neparodysi, bet jei esi gailestingas sau, tada būsi gailestingas ir kitam, o ir kito asmens gailestingumą be vargo sugebėsi priimti.
   Gailestingumas ir atleidimas visada ateina kartu. Mes prašome Viešpaties atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams (Mt 6,12), tad jei mes neatleidžiame didžiausiam savo kaltininkui, t.y. sau, tada maldos žodžiai gali skambėti lyg prakeiksmas. Viešpatie, atleisk taip kaip aš atleidžiu sau. Tokiu atveju, nors kaltė ir dešimtis kartų išpažinta per atgailos sakramentą ir yra gautas daugkartinis Dievo atleidimas, tačiau žmogus neatleisdamas sau, nepriima jokio dieviško gailestingumo. Tada žinoma, jis jaučiasi Dievo apleistas, pradeda Jį kaltinti už savo gyvenimo bėdas, nors reali tokios būsenos priežastis yra ta, kad žmogus pats nesugeba dovanoti gailestingumo sau. Dievas atleidžia visas tavo kaltes ir gydo visas tavo ligas (Ps 103,3), bet jis nieko negali padaryti jei tu jam neleidi suteikti atleidimo, gailestingumo ir išgydymo. Sakoma, kad norint pakeisti pasaulį, pirma reikia keisti save, tad gal norint, kad pasaulyje vyrautų dieviškasis Gailestingumas, visų pirma turime tapti gailestingais sau?
   Žinoma, norisi paklausti: o ar tai ne egoistiška pozicija? 
   Anaiptol. Teisingas meilės santykis reikalauja mylėk savo artimą kaip save patį (Mk 12,31), tad jei nemyli savęs, negali mylėti ir savo artimo. Šventasis Raštas moko: Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jn 4,20); tad aritmetika čia paprasta: (myli ir dovanoji gailestingumą sau) + (myli savo artimą) = (myli Dievą ir priimi jo Gailestingumą). Būdami teisingame meilės santykyje su savimi, būsime teisingame santykyje su visais kitais.
   Tad mylėkite save, mylėkite savo brolius, nes kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą (1 Jn 4,7) ir būkite gailestingi sau, nes palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5,7).

2016 m. balandžio 28 d., ketvirtadienis

Kodėl išpažintyje reikalingas tarpininkas?

   Labai dažnai žmonės kelia klausimą: Kodėl nuodėmes reikia pasakyti kunigui, argi negaliu jų išsakyti tiesiogiai Dievui?
   Gana įdomų atsakymą į šį klausimą pateikia teologas Michael Himes. Jo manymu toks klausimas paprastai kyla iš prielaidos, jog nuodėmė atskiria mus nuo Dievo, todėl šį santykį su Dievu reikia tvarkyti. Jei čia veiktų tik šis aspektas, tada turbūt išties nebūtų reikalingas toks tarpininkas kaip kunigas. Galėtume tiesiogiai su Dievu tvarkyti mūsų santykyje kilusias problemas. Tačiau nuodėmė atskiria mus ne tik nuo Dievo. Ji atskiria žmones vienas nuo kito. Ir nors nuodėmė tampa kliūtimi tarp mūsų ir Dievo, tačiau ji tokia pat kliūtimi tampa tarp mūsų ir kitų žmonių. Tai didelė skriauda kurią mes darome kitiems žmonėms ir ji taip pat tampa didele kliūtimi santykyje su Dievu. Tam, kad būtų atstatytas santykis ir su Dievu ir su kitais žmonėmis, mums reikalingas tarpininkas.

2016 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Išpažintis - džiaugsmo sakramentas

   Labai dažnai žmonės išpažintį vertina kaip prievolę ir kažką tokio, kas apkartina ramų krikščionišką gyvenimą. Tačiau iš tiesų susitaikinimo sakramentas yra džiaugsmingas įvykis, kuriame nereikia liūdėti ar rautis plaukus nuo galvos. Visas negatyvas čia kyla dėl to, kad žmogus akcentuoja savo blogumą ir nuodėmių naštą. Tai tam tikra prasme yra egoistiška pozicija. Svarbu atminti tai, kad susitaikinimo sakramento esmė yra ne tai, koks tu buvai ar esi blogas, o tai koks Dievas yra geras ir gailestingas. Šio sakramento centre glūdi ne mano geri ar blogi poelgiai, bet Dievo veikimas ir jo Gailestingumas. Tai suvokus išpažintis nebebus ta bereikalinga našta, kuri privalai periodiškai užsidėti. Priešingai, išpažintis taps džiaugsmo šaltiniu. Čia švenčiamas ne mūsų nuodėmingumas, bet susitaikinimas su Dievu ir bendruomene. Jei suvoksime, kad čia akcentuojamas ne mano nuodėmių didumas, bet švenčiamas Dievo meilės neaprėpiamumas, tuomet galėsime išgyventi gydantį ir visa keičiantį dieviško gailestingumo prisilietimą. Išpažinties sakramentas vadinamas susitaikinimo sakramentu, nes čia švenčiamas susitaikymas, o ne dalijamasi prisiminimais apie mano blogą praeitį.

2016 m. balandžio 26 d., antradienis

Mintis apie gailestingąjį samarietį

   Ko gero kiekvienas žinome Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį (Lk 10,29-37) Šiandien norisi akimirkai stabtelėti ties šiuo pasakojimu.
   Šiame palyginime kalbama apie du asmenis (kunigą ir levitą) greičiausiai skubančius į Jeruzalę. Jie abu praeina pro plėšikų baisia sumuštą ir kelkraštyje gulintį kraujais apsipylusį vyrą. Abu vyrai, turėdami liturginių įsipareigojimų, numanomai skuba į Jeruzalės šventyklą pagarbinti Dievo. Tai galima numatyti iš to, kad jie pamatę kruviną vyrą perėjo į kitą kelio pusę. Tokiu būdu jie bandė apsisaugoti nuo kraujo, nes prisilietę prie jo, jie taptų rituališkai nešvariais ir tuomet negalėtų įeiti į šventyklą bei pagarbinti Dievo. Pro šalį ėjo ir trečias vyras, samarietis, kuris visiškai nesimeldžia Jeruzalės šventykloje ir nusprendžia padėti plėšikų sumuštam vyrui. Panašu, kad Jėzus šiuo pasakojimu išskiria tokius dalykus: jei mes manome, kad Dievą pagarbinti yra svarbiau nei pagelbėti artimui, tada mes nežinome, ką reiškia garbinti Dievą, o tas kas mano, jog įsakymas mylėti Dievą ir mylėti artimą tarpusavyje konkuruoja, taip pat nesupranta nė vieno iš jų. Meilė Dievui ir meilė artimui yra tolygūs įstatymai, nes meilė Dievui visų pirma reiškiasi per meilę artimui, o ne atvirkščiai, nes negali mylėti Dievo jei nemyli savo artimo (plg. 1 Jn 4,20).

2016 m. balandžio 20 d., trečiadienis

Kas natūralu, o kas dieviška?

   Labai dažnai krikščionys skirsto įvykius į natūralius ir Dievo, juk išties įdomu kurie dalykai buvo iš Dievo, o kurie nutiko natūraliai. Į šį klausimą savo laiku bandė atsakyti ir šv. Tomas Akvinietis.
   Tomo manymu įvykių negalima skirstyti į dieviškus ir natūralius. Jo manymu apskritai yra neteisinga klausti, kiek čia veikė Dievas ir kiek čia veikė natūralios priežastys, nes gaunasi tarsi vieną dalį atliko Dievas, o kitą žmogus ar gamta. Tomo manymu viskas kas vyksta kyla TIK iš Dievo ir TIK iš natūralių veiksnių. Dievas niekuomet nekontroliuoja savo kūrinių. Jis veikia šalia gamtinių veiksnių ir jis pagrindžia visus natūralius vyksmus. Dievas padaro, kad natūralūs veiksmai taptų visų kitų reiškinių priežastimi. 
   Taigi, pasaulyje viskas yra ir Dieviška ir natūralu, o perdėtas spiritualizavimas ar materializavimas iškreipia realybę.

2016 m. balandžio 19 d., antradienis

Nuodėmė tai savo žmogiškumo nepriėmimas

   Nuodėmės prigimtis hebrajiškoje sampratoje suvokiama kaip gėrio būti žmogumi atmetimas. Tokiu būdu, nuodėmė kyla dėl asmeninio įsitikinimo, kad žmogus nėra suskurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kad žmogus nori būti kažkuo daugiau nei, kad Dievo sukurtas ir norėtas. Pirmoji nuodėmė, Senojo Testamento sampratoje, yra atsisakymas priimti žmogaus kaip kūrinio gerumą ir teisumą. Nuodėmė taip pat yra ir atsisakymas priimti visos kūrinijos gerumą. Taigi, šiame kontekste, nuodėmė yra pirminio Dievo požiūrio, kad visa yra gera, atmetimas. Pradžios pasakojime mes skaitome, kad Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera (Pr 1,31). Tačiau žaltys Ievai parodė iškreiptą vaizdą įrodydamas jai melą, kad kūrinija anaiptol nėra gera. Taigi, Ievai užgimė nusivylimas kūrinijos gerumu. Tokiu būdu, nuodėmė atėjo į pasaulį ir rodo mums melą apie tą tiesą, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą (Pr 1,27), o žvelgdamas į kūriniją matė, kad tai gera (Pr 1,25); nuodėmė visa tai iškreipia ir atmeta, o per tai žmogus atsisako savo buvimo geru kūriniu.

2016 m. balandžio 7 d., ketvirtadienis

Viešinti Bažnyčia

   Viename iš senųjų krikščioniškų tekstų Šv. Polikarpo Smirnos vyskupo, Kankinystėje, o ir kituose tekstuose galima sutikti žodį viešėti (gr. paroikeo). Konkrečiai šiame tekste jis minimas tokiame kontekste: Dievo bažnyčia, viešinti Smirnoje, Dievo bažnyčiai, viešinčiai Filomelijuje, ir visoms kitoms šventosios bei visuotinės Bažnyčios bendruomenėms siunčia linkėjimus.
   Taigi, žodis viešėti pirmiausia išreiškia buvimą svetimoje šalyje. Tai ankstyvojoje krikščionybėje buvo svarbus momentas šio žodžio suvokime. Juo buvo išreiškiamas pajautimas, kad krikščioniška bendruomenė šiame pasaulyje tik vieši, nes ji yra keliauninkė į dangiškąją tėvynę. Vėliau iš šio žodžio susiformavo dabar mums visiems įprastas pavadinimas parapija (gr. paroikia). Šis žodis reiškia – pastovis svetimoje vietoje, nors dažnai verčiamas kaip bendruomenė.

2016 m. balandžio 6 d., trečiadienis

Krikščionis ar katalikas?

   Labai dažnai kalbant su kitų denominacijų krikščionimis prieinama prie klausimo: tu krikščionis ar katalikas. Čia daroma prielaida, kad katalikas nevisai krikščionis. Paprastai vadovaujamasi mintimi, kad pirmaisiais amžiais Bažnyčios nariai savęs nevadino katalikais, bet įvardijo save kaip krikščionis. Dažnai teigiama, kad pavadinimas katalikas ar Katalikų bažnyčia yra labai vėlyvas, net siekiantis viduramžius.
   Taip, tiesa, Bažnyčios nariai įvardindavo save kaip krikščionis, tačiau ir įsivardinimas katalikais irgi yra toks pats senas. Štai šv. Ignoto Antiochiečio tekste mes aptinkame tokį sakinį: Ten, kur eina vyskupas, tegul būna ir bendruomenė, panašiai kaip ten kur Kristus Jėzus – ten ir Katalikų Bažnyčia (Laiškas smirniečiams 8,2). Šv. Ignotas Antiochietis mirė kankinio mirtimi 110 m., o pats tekstas parašytas gerokai iki tol. Šis Katalikų Bažnyčios paminėjimas yra seniausias iš žinomų. Panašu, kad jis buvo vartojamas jau I a. antrojoje pusėje. Kiek plačiai jis buvo pasklidęs nėra tiksliai žinoma, tačiau tikėtina, kad jis buvo naudojamas apibrėžiant Bažnyčios visuotiniškumą ir buvo gana įprastas to meto krikščionims. Taip pat panašu, jog pavadinimai krikščionys ir Katalikų Bažnyčia buvo naudojami kaip sinonimai.
   Taigi, visi klausinėjimai kas tu esi katalikas ar krikščionis, neturi realaus pagrindo ir viską ką parodo, tai tik ideologinį nusistatymą ir neišprusimą Bažnyčios istorijos srityje.

2016 m. balandžio 5 d., antradienis

Šalom - ramybė tau

   Labai įdomus biblinis žodis šalom kurį žydai naudoja kaip pasisveikinimą. Paprastai šis žodis verčiamas kaip ramybė, taika ar darna, tačiau jo prasmė yra platesnė. Žydiškas pasisveikinimas paprastai verčiamas kaip ramybė tau. Mes dažnai neturime kalbinių galimybių perteikti kitos kalbos žodžius, taip yra ir šiuo atveju. Sakydamas šalom asmuo išreiškia norą, kad kito žmogaus gyvenimas būtų laimingas ir pilnavertis, ir kad apskritai tai būtų nusisekęs gyvenimas. Žodis šalom išreiškia šią visa apimančią laimę, kai viskas pagaliau tampa teisinga, taip kaip ir turi būti.  Šiuo žodžiu taip pat išreiškiama taika tarp asmenų, tiek kaip tarp žmogaus ir žmogaus, tiek ir tarp žmogaus ir Dievo.

2016 m. kovo 31 d., ketvirtadienis

Liturginė naujovė kaip pagalba moterims

   Neseniai Vatikano internetiniame puslapyje aptikau įdomų dokumentą. Jis skirtas San Francisko mieste (JAV, Kalifornijos valstija) esančiam mitybos sutrikimų reabilitacijos centrui. Popiežius Pranciškus išreiškė susirūpinimą anoreksijos sutrikimą turinčiomis moterimis, tad Vatikano liturginei komisijai buvo paskirta sugalvoti būdą kaip joms padėti atgauti svorį. Liturginė komisiją po pusės metų darbo pasiūlė išeitį: leisti per šv. Mišias vietoj duonos konsekruoti mėsainius, o vietoj vyno – Coca Colą. Popiežius palaimino šį pasiųlymą ir minėtam mitybos sutrikimų reabilitacijos centrui davė leidimą konsekruoti šiuos produktus. Vatikanas teigia, jog jei tokia praktika pasiteisins tada ji bus taikoma ir platesniais mąstais. Svarstoma, kad gal apskritai derėtų praplėsti konsekruojamų produktų sąrašą, kad kiekviena organizacija ar tauta, galėtų jį naudoti pagal savo poreikius. Čia remiamasi Jėzaus pasakytais žodžiais Ne tai  kas patenka į burną, suteršia žmogų (Mt  15,11).
Sakyčiau labai šauni iniciatyva, ar ne?

2016 m. kovo 29 d., antradienis

Mes buvome ar esame nusidėjėliai?

   Žmogus turi polinkį į nuodėmę, tą galime pastebėti kiekvienas. Dalis iš mūsų vis daro tas pačias nuodėmes, dalis vos nugalime vienas, tuoj pamatome, kad jau darome kitas. Ši dvasinė kova vyksta nuolat. Mes kaunamės, vienas kovas laimime, kitas pralaimime. Šis dvasinė kova yra mūsų šventėjimo procesas, kurios pabaigoje viliamės laimėti mūšį.
   Neseniai suvokiau, kad jei reikėtų apibūdinti nuodėmingo žmogaus būtį, tai sulyginčiau ją su alkoholizmu. Alkoholikas gali 10 metų negerti, bet vos paragauja alkoholio iškart vėl atkrinta. Taip yra ir su nuodėme. Tu gali būti ją nugalėjęs, jau daug metų jos nedaryti, bet kartą padaręs vėl turėsi iš naujo su ja kovoti.
   Todėl alkoholikai kurie išsikapstė iš tos bėdos, pasakodami apie savo kovą sako: Aš esu alkoholikas; nes bet kada vėl gali atkristi. Ir čia nesvarbu, kiek laiko jie negėrė, čia esmė yra tame, kad jie žino, jog čia kaip toje reklamoje: kartą paragavęs negali sustoti. Jie niekada nesako: Aš buvęs alkoholikas. Su mūsų nuodėmingu gyvenimu yra lygiai taip pat. Štai mes meldžiamės ir nesakome: Viešpatie, pasigailėk manęs buvusio nusidėjėlio; tačiau, kokie šventi bebūtume, mes visuomet sakome: Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio. Tokiu būdu mes suvokiame, kad nors dabar ir nedarome nuodėmių, tačiau bet kada galime atkristi. Tad kaskart, sakydami „pasigailėk manęs nusidėjėlio“ suvokime savo prigimties trapumą ir tai, kad dvasinė kova tęsiasi visą gyvenimą ir čia nesvarbu kiek tu esi šventas. Paradoksalu tai, kad kuo žmonės šventesni, tuo daugiau jie savo nuodėmių suvokia. Čia kaip toje patarlėje: net ir šventieji nusideda septynis kartus dienoje. Mes esame nusidėjėliai ir dvasinė kova tęsiasi.

2016 m. kovo 26 d., šeštadienis

Šv. Klemensas Romietis apie feniksą kaip prisikėlimo simbolį

Fenikso graviūra iš Aberdeen'o Bestiariumo
   Senovėje tikėta realiu paukščio fenikso egzistavimu. Apie jį pirmasis kalbėjo Herodotas, taip pat daug kitų antikinių ir vėlesnių istorijų bei geografų. Krikščionys šią legendą pritaikė savo reikmėm ir kaip simbolį kalbantį apie Kristaus bei žmonijos prisikėlimą naudojo dar ir po viduramžių. Taigi, Kristaus prisikėlimo šventės proga, noriu pacituoti šv. Klemenso Romiečio, kuris anot Euzebijaus Bažnyčios istorijos Apaštališkąjį sostą valdė ketvirtasis, o vyskupu buvo nuo 92 iki 101 metų, teksto ištrauką, kurioje fenikso įvaizdžiu kalbama apie prisikėlimą:
   „Pažvelkime į nepaprastą ženklą, pasirodantį Rytų kraštuose, tai yra netoli Arabijos. Mat yra paukštis, vadinamas feniksu; ji būdamas vienintelis toks, gyvena penkis šimtus metų; atėjus susinaikinimo metui, iš smilkalų, miros ir kitų kvapnių augalų pats suka sau mirties lizdą, į kurį, pasibaigus laikui, įžengia ir miršta. Iš pūvančio kūno išauga toks kirminas, kuris, maitindamasis mirusio gyvūno drėgme, auginasi sparnus. Paskui, suaugęs, pakelia aną lizdą, kuriame guli jo pirmtako kaulai, ir, nešdamasis jį, keliauja iš Arabijos krašto iki pat Egipto į miestą, vadinamą Heliopoliu. Visiems stebint, vidudienį atskridęs prie Saulės aukuro, padeda ant jo kaulus ir tuomet išskuba atgal. O žyniai pasižiūri į metraščių įrašus ir atranda, kad jis atkeliavo, pasibaigus penkišimtiesiems metams.
   Nejaugi dar manote, kad būtų didelis ir neįprastas stebuklas, jei visa ko Kūrėjas prirengtų prisikėlimą tų, kurie jam šventai tarnavo tvirto tikėjimo pasitikėjime, kai netgi paukščio pavyzdžiu parodo mums savojo pažado didybę?“ (šv. Klemensas Romietis Laiškas korintiečiams 25,1 – 26,1).

2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Gyvenime vykstantis blogis yra mokykla

   Dažnai kyla klausimas kaip priimti visokį blogį kuris vyksta mūsų gyvenime. Su gėriu kaip ir visiems aišku, džiaugiamės, kai kurie neužmirštame padėkoti Dievui, tačiau blogis paprastai sutinkamas klausimu: „Viešpatie, už ką man taip?“. Istorijoje būta viskių bandymų paaiškinti už ką čia taip tas blogis vyksta, pvz. tai Dievo bausmė už nuodėmes ir panašiai.
   Neseniai skaičiau Didachę ir joje aptikau tokią mintį: „Tau nutinkančius dalykus priimk kaip gera, žinodamas, kad niekas neįvyksta be Dievo“ (Didachė 3,10). Tada prisiminiau kažkada girdėtą mintį: Kai kas nors blogo vyksta tavo gyvenime, neturėtum klausti „už ką“, o „ko tu mane, Viešpatie, nori išmokyti“. Išties, kai vertini viską kaip už kažką atėjusią bausmę, bet kaip tobulėjimo galimybę, tada daug lengviau susidoroji su iškilusiomis problemomis. Gal būt teisus buvo Nyčė sakydamas: „Kas manęs neužmušė, tas mane sustiprino“. Taigi, vykstantis blogis, gali būti nebloga saviugdos priemonė, bei mokykla, svarbiausia nepasiduoti nevilčiai ir žinoti, kad, kaip sakė vienas iš mano filosofijos dėstytojų, jog: „Bet kokio blogio pasėkoje atrandamas didesnis gėris“.
   Tad linkiu iškilus bėdai išmokti klausti: „Ko tu mane nori išmokyti?“.

2016 m. kovo 20 d., sekmadienis

Verbų sekmadienio lankytojai

   Šiandien Verbų sekmadienis. Į bažnyčią vos tilpome. Stoviu grūstyje prie durų ir galvoju: Kur visi tie žmonės būna eiliniais sekmadieniais? Žinoma, ne mano reikalas teisti ar piktintis, beje nei vieno nei kito ir nedarau, tik šiaip mintiju. Esu baisiai smalsus, tad tiesiog įdomu.
   Manau ne vienas pagauname save besipiktinančius žmonėmis kurie yra vadinamieji proginiai katalikai. Dažnai jaučiamės šventesni ir turintys daugiau dvasinių medalių. Mes žvelgiame į tokius žmones ir iš savo dvasinių aukštybių žvelgiame į tuos niekingus žemės kirminus. Tokiu būdu patys nejučia patampame visiems gerai žinomu fariziejumi kuris meldėsi greta ne tokio "švento" vyruko.
   Niekada negali žinoti kas kito sieloje dedasi. Kartais mes esame linkę juos nuteisti ir piktintis, nors nežinome kuo jie gyvena, kuo jie tiki. Aš pats tikiu, kad nemenką jų dalį mes regėsime Dangaus karalystėje, taip pat tikiu, kad didelė dalis jų nušluostytų nosį nemenkai daliai tų kurie kasdien sėdi bažnyčioje ir jaučiasi baisiai šventi. Taip pat suvokiu, kad Dievas yra teisingas ir gailestingas, jis tiria kiekvieną širdį ir supranta kiekvieną norą bei mintį (1 Kr 28,9), tad geriau už mus žino kur jie būna ir ką veikia eiliniais sekmadieniais.
   Tad kviečiu kartu pamąstyti: Ar pažįstame žmonių kurie nors ir nesilanko bažnyčioje, tačiau galėtų būti meilės artimi pavyzdžiu man kuris bažnyčioje būnu ne tik sekmadieniais bet ir šiokiadieniais?

2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

Jūs valgote Viešpaties Kūną

   Šianakt sapnavau sapną, kuriame vienas vyriškis rėžė pamokslą. Apie ką buvo pamokslas jau nebepamenu, išliko tik viena jo dalis. Joje vyriškis kalbėjo apie Eucaristiją ir sakė taip (cituoju nepagražindamas):
   - Jūs valgote Viešpatį. Jūs suvirškinate Viešpatį, o tada Jį paprasčiausiai iššikate.
   Prabudau ir vis galvoju apie šiuos žodžius. Juk taip dažnai ir nutinka, kad mes einame į Bažnyčią, valgome Kristaus Kūną, bet jokios naudos mums tai neduoda. Kristaus Kūno valgymas juk turėtų keisti mūsų gyvenimus, o dažnai taip nutinka, kad jis tiesiog pereina per mūsų virškinimo sistemą, naudos duodamas tik tiek, kiek pasisavinamos komunikanto maistinės medžiagos ir kalorijos. Išties nedaug. Tad ir galvoju, ką mes darome ne taip? Žvelgiame į savo gyvenimus, sau atrodome tikintys ir mylintys, tad kas yra ne taip? Gal mūsų tikėjimas per apsipratimą apauga kažkokiu gaubtu ir galų gale sustabarėja? Gal mes tik galvojame, kad esame tikintys, o iš tiesų viską darome iš įpratimo? Gal trukdo mūsų sužeistumas, nuodėmingumas ar dvasinis tingumas? Ką mes darome ne taip?
   Dažnai taip nutinka, kad teoriškai suvoki koks tikėjimas turėtų būti, o praktikoje nesugebi jo įgyvendinti. Gal mes per mažai laiko skiriame Dievui ir sau? Vis lekiame ir lekiame, tik trumpam stabtelėdami pasibuvimui ramumoje, su savimi ir su Dievu.
   Žodžiu, jei Viešpaties Kūno valgymas nekeičia mano gyvenimo, vadinasi kažką darau ne taip. O ką mes darome ne taip, manau kiekvienas turi atrasti pats.
   Tad linkiu jums visiems ir sau pačiam, kad suvalgius Viešpaties Kūną jis patektų į visą mūsų kūną ir nebūtų nuleistas tualete. Tekeičia Viešpats mūsų gyvenimus, o Eucaristijos slėpiniai tepadaro mus naujus ir gyvus.

2016 m. kovo 13 d., sekmadienis

Tarsi pakojį prie tavo kojų

   Dažnai kai kurie Šventojo Rašto simboliai ir išsireiškimai mums lieka neaiškūs, nes ta tūkstantmečių laiko ir geografinė spraga, paskandina jų reikšmes. Vienas iš tokių išsireiškimų yra: aš patiesiu tavo priešus, tarsi pakojį po tavo kojų (Lk 20,43 - taip pat: Mt 22,44; Mk 12,36; Apd 2,35; Žyd 1,13). Ką reiški šis keistas išsireiškimas? Dažnai jam suteikiama dieviško apgynimo prasmė, t.y. teigiama, kad Dievas padės tau nugalėti visus tavo priešus. Tačiau dalis egzegetų mano kitaip. Egipto laikais, faraonas sėdėdamas soste kojas dėdavo ant specialaus pakojo, ant kurio būdavo vaizduojami Egipto priešai, kuriuos faraonas tokiu būdu simboliškai pamindavo. Tad manoma, jog minėtasis išsireiškimas kyla iš šios simbolikos. Gali būti, kad čia kalbama apie Jėzų, kuris sėda Tėvo dešinėje (plg. Mt 22,44) ir nugali visus tuos kurie kovoja prieš Jo karalystę.

2016 m. kovo 8 d., antradienis

Jis beldžia, o aš neatidarysiu...

   Dažnai būna taip, kad Jėzus stovi prie durų laukdamas kol atidarysime (plg. Apr 3,20), o mes laikome duris užrėmę, su siaubu galvodami, kad jis įžengs į mūsų gyvenimus ir pradės viską kaitalioti. Mes tai esame pripratę būti savo komforto zonoje, kad visiškai nenorime, jog kažkoks Jėzus, ką nors čia kaitaliotų. Mes dažnai laikomės įsikibę į savo komforto zonos ribas, ir drebame jei kas nors į jas kėsinasi. Tam priežasčių yra įvairiausių: mūsų sužeistumas, nuodėmingumas, apsipratimas, dvasinė tinginystė, abuojumas, baimės, pasitikėjimo Dievu stoka ir pan. Mes lūpomis deklaruojamą visišką atsidavimą Kristui, o į širdį ir į gyvenimą jo nenorime įsileisti. Mes tarsi ir norime, kad Jėzus ateitų, bet bijome tų pokyčių kurie laukia, todėl dažnai nesąmoningai uždarome jam kelią. Dažnai mes bijome pamatyti tiesą apie save, nes žinome, kad tai skauda, juk bet kokia sena žaizda, užsitraukusi randais, ją prakrapščius vėl skauda, bet kartais tai būtina mūsų gijimui. Dažnai mes būname kaip tie kūdikiai, kurie prisidarę į vystyklus sėdime patenkinti (mus šilta ir gera), tačiau pabandžius pakeisti vystyklus, mes imame rėkti. Pakeitus vystyklus mums vėl gera ir jauku. Tad leiskime Jėzui pakeisti mūsų vystyklus, kad būtume švarūs ir sveiki.

2016 m. kovo 4 d., penktadienis

Pora istorinių pastabų apie tarpininką išpažintyje

   Dažnai girdžiu teiginį, jog išpažintis nereikalinga, nes žmogui nereikia tarpininkų tarp jo ir Dievo. Toks teigėjas paprastai sako, kad išpažintis buvo dirbtinai sugalvota (čia būna įvairios variacijos, kaip kad žmonių kontrolė ir pan.). Šį kartą parašysiu kelis pastebėjimus, nesigilindamas į išpažinties svarbą, jos dvasines bei psichologines ypatybes, tik šiaip kelios istorinės detalės apie tarpininkus.
   Taigi, Senojo Testamento laikai. Nors tuo metu nebuvo išpažinties sakramento, tačiau žmonėms kažkaip reikėjo išpirkti savo nuodėmes, tad izraelitai turėjo vadinamuosius atpirkimo ožius. Tai buvo ožiai, ant kurių rituališkai būdavo sukraunamos visos nuodėmės ir ožys išvaromas į dykumą, demonų buveinę. Taip pat nuodėmės būdavo atperkamos aukojant gyvulius Jahvei. Taigi, ką mes čia matome? Nepaisant to, kad nebuvo išpažinties, tarpininkas buvo. Jo vaidmenį atliko gyvūnai.
   Toliau, krikščionybės pradžia. Vis dar nėra mums pažįstamos išpažinties, tačiau egzistuoja vieša išpažintis, kai nusidėjėlis stoja prieš visą bendruomenę ir viešai išpažįsta savo nuodėmes. Ką gi mes čia matome? Tarpininko vaidmenį čia atlieka visa bendruomenė.
   Žinoma, vieša išpažintis greičiausiai sukeldavo ir daug problemų, pvz. vienas prisipažįsta, kad iš kito pavogė karvę ir štai du krikščionys susipyksta (čia tik hipotetinė situacija). Pamažėle buvo pereita prie tokio išpažinties pavidalo kokį mes turime dabar. Tad gaunasi, jog krikščionybėje ir iki jos, nuodėmių perdavimo tarpininkas buvo visada, tik dabar tas pavidalas yra išgrynintas iki mums pažįstamo.

2016 m. vasario 11 d., ketvirtadienis

Dieviški draudimai?

   Dažnai sakoma, kad krikščionybė turi begalę draudimų. Kad ir tas pats Dekalogas, mūsuose dar vadinamas Dešimtimi Dievo įsakymų, nors realiai pavadinimas „dekalogas“ kuris yra minimas Septuagintoje verčiant iš graikiško pavadinimo δέκαλόγοι, (dekalogoi) reiškia dešimt teiginių arba dešimt žodžių. Graikiškas pavadinimas puikiai atspindi tai kas iš tiesų yra Dekalogas. Savo esme jis nėra draudimai, bet labiau nuorodos, kaip teisingai gyventi ir nebūtinai dėl Dievo, bet ir dėl savęs paties.
   Kol žmogui reikalingi draudimai kuriems reikia prisiversti paklusti, tol jam kyla vidinė įtampa bei nepasitenkinimas. Tada atrodo, kad visa krikščioniška etika pasižymi krūva draudimų, kuriuos reikia vykdyti sukąstais dantimis, tad nieko nuostabaus jei tokiu atveju kyla nepasitenkinimas bei pasipiktinimas. Kai suvoki, kad Dekalogas ir kiti priesakai, nėra draudimai kažką daryti, bet pagalba, tada pasidarai išties laisvas. Čia galime prisiminti Voltero mintį: pažinodamas įstatymą pasidarai laisvas. Nepaisant Voltero minties konteksto, ji puikiai atspindi tai kas yra Dekalogas. Tai nuorodos, kurios tave išlaisvina.
   Iš esmės, vienas iš tavo laisvės lakmuso popierėlių yra tai, kaip tu matai biblinius priesakus. Jei jie tau atrodo, kaip draudimai, tada vadinasi kažkas netvarkoje su tavo laisve, savęs ir Dievo priėmimu. Vadinasi reikia kažką taisyti. Ir žinoma, jei šiuos priesakus vertini kaip pagalbą einant į laisvę, tada gali žinoti jog esi teisingame kelyje.