2018 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Išpažinties vardai

   Dažnai tenka išgirsti Atgailos sakramentą vadinant pačiais įvairiausiais vardais, nors dažniausias žinoma išpažintis. Nesileidžiant į pamąstymus apie tai, kad gal būt kiekvienas kuris naudoja kokį nors konkretų pavadinimą, nesąmoningai akcentuoja kokią nors šio sakramento dalį, tiesiog pasidalinsiu kokus ir kodėl pavadinimus išskiria Katalikų Bažnyčios katekizmas.
   Šis sakramentas yra vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti. Jis atveria kelią sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę. Tad tokiu būdu mes kaskart nueidami prie klausyklos esame raginami naujam atsivertimui.
   Kitas pavadinimas kurį išskiria Katekizmas yra atgailos sakramentas. Taip jis vadinamas nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsivertus gailėtis už padarytas nuodėmes ir už jas atsilyginti.
   Jis vadinamas ir išpažinties sakramentu. Čia esminis jo elementas yra prisipažinimas arba kitaip tariant nuodėmių išpažinimas kunigui. Išpažįstant nuodėmes  taip pat vyksta ir Dievo šventumo bei gailestingumo nusidėjusiam žmogui pripažinimas ir pašlovinimas.
   Kitas pavadinimas yra atleidimo sakramentas, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia atleidimą ir ramybę.
   Sutaikinimo sakramentas, nes nusidėjėliui dovanojama sutaikinanti Dievo meilė.

2018 m. birželio 25 d., pirmadienis

Kaip mazorėnai Šventračio kopijas darė

  Gana dažnai tenka diskutuoti „perrašytos Biblijos“ tema. Neįtikėtina, bet yra tuo tikinčių žmonių. Šiandien atradau dar vieną rimtą biblinio teksto autentiškumo argumentą, tad skubu juo pasidalinti.
   Taigi, po to kai 70 metais buvo sugriauta Jeruzalės šventykla, mazorėnų bendrija susirūpino autentiško Šventojo Rašto teksto išlikimu ateinančioms kartoms, tad labai sugriežtino Šventojo Rašto (tiksliau Senojo Testamento tekstų, nes anie buvo žydai) perrašymo taisykles, kaip, kad Šventojo Rašto tekstų užrašymui turėjo būti naudojama tik švarių gyvulių, nustatė konkrečius eilučių kiekius pergamente, rašalo gaminimo receptūrą ir pan. Tačiau mus šiuo atveju domina tai kas užtikrino tikslų teksto perrašymą, o čia taisyklės buvo tokios kad bet kokia tarybinė cenzūra pavydėtų. Teksto perrašymo metu nei viena raidė neturėjo būti užrašoma iš atminties; jei būdavo praleidžiama, įterpiama raidė ar net jei dvi raidės susiliesdavo, pergamentas turėjo būti sunaikinamas. Jei būdavo aptinkamos trys klaidos viename puslapyje, visas rankraštis būdavo pripažįstamas niekiniu. Nuorašas turėjo būti patikrinamas per 30 dienų, priešingu atveju taip pat būdavo atmetamas kaip niekinis. Taigi, po tokio proceso sunku abejoti, kad ten galėjo įsivelti kokios nors perrašinėtojų klaidos kurios nulėmė visų ateities Biblijų klaidingumą. Žinoma, viduramžiais ir vėliau būta visko, bet ir tie tekstai su klaidomis yra žinomi, apie pora iš jų rašiau seniau.

2018 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Ar moteris yra žmogus?


   Dažnai tenka išgirsti nuomonę, jog V – VI a. Katalikų bažnyčia rimtai svarstė klausimą apie tai ar moteris turi sielą ir ar ji apskritai gali būti vadinama žmogumi? Tad trumpai panagrinėkime iš kur kyla tokia mintis.
   585 metais Macono miestelyje (dabartinė Prancūzijos teritorija) vyko vietos vyskupų sinodas. Turo vyskupas Grigalius veikale „Frankų istorija“ rašo, jog vienas iš vyskupų redaguojant nutarimų tekstus pastebėjo, jog moters negalima vadinti žmogumi. Tačiau oficialiuose dokumentuose apie tai nieko neužsimenama. Panašu, kad tai buvo privataus pokalbio, tikėtina vykusio pertraukos metu mestelėta frazė, kuri buvo labiau filologinio, o ne teologinio pobūdžio. Klasikinėje lotynų kalboje žodis homo reiškia žmogų, neskirstant į lytis, o vyras nusakomas žodžiu vir. Prancūzų kalboje naudotas tik vienas žodis homme, kuri vartota įvardinti tiek žmogui,tiek vyrui. VI a. žodis vir ima nykti iš lotynų kalbos, o homo įgauna naują prasmę, o būtent pažymėti vyrą, taip pat kartais šiuo žodžiu būdavo įvardijamos ir dailiosios lyties atstovės; anksčiau įvardinant moterį buvo naudojamas žodis mulier. Būtent dėl šios naujos žodžio homo prasmės ir kilo vyskupo nepasitenkinimas, bet kaip pastebi pats Grigalius, pasisakiusysis buvo tuoj pat nutildytas. Veikiausiai iš čia ir kilo šis keistas tikėjimas, tuo jog Katalikų bažnyčia neigė moters buvimą žmogumi ir kad rimtai svarstė jos sielos klausimą.

2018 m. birželio 2 d., šeštadienis

Krikštijantis velnias arba keista Devintinių tradicija Ispanijoje

Devintinių metu velnias šoka per krikštijamus kūdikius
   Burgoso mieste (šiaurės Ispanija) egzistuoja labai įdomi, jau 400 metų mininti, Devintinių tradicija. Šventės metu, per visus praėjusius metus gimę vaikai būna suguldomi gatvėje, o tada per juos peršoka velniu persirengęs vyras arba jų grupė. Ši liaudies pamaldumo praktika teigia, kad tokiu būdu vaikai yra pakrikštijami ir nuplaunamos jų nuodėmės, o gyvenime juos lydi visokeriopa sėkmė.
   Romos katalikų Bažnyčia yra paskelbusi, kad toks krikštas nėra galiojantis ir negali būti laikomas jo pakaitalu. Benediktas XVI viešai paprašė Ispanijos kunigų nedalyvauti tokios tradicijose nes jos neatitinka krikščioniško krikšto prasmės. Tačiau tradicija gyvuoja ir kai kuri kunigai stenčiasi taisyti padėtį šios liaudies pamaldumo praktikos metu apšlastydami vaikus švęstu vandeniu ir taip juos iš tiesų pakrikštydami.

2018 m. gegužės 12 d., šeštadienis

Keturios nusidėjėlių grupės

  Jėzaus laikais nusidėjėliai buvo skirstomi į keturias pagrindines grupes: fizinę, rasinę, socialinę ir moralinę. Pirmoji grupė nulemta sampratos, kad bet koks fizinis neįgalumas būna susijęs su nuodėme. Čia liga suvokiama ne kaip natūralus gamtinis reiškinys, bet kaip nuodėmės pasekmė. Todėl kai Jėzus pagydo nuo gimimo aklą žmogų, mokiniai klausinėja ar aklumas kilo dėl jo ar dėl tėvų nuodėmės (plg. Jn 9,1-2). Jėzus gydydamas atleidžia nuodėmes, pvz. paralyžiuotajam nuleistam per stogą (plg. Mk 2,1-12), tačiau kadangi tik Dievas gali atleisti nuodėmes žydams kelia Jėzaus veiksmai kelia pasipiktinimą. Antroji grupė tai svetimšaliai. Jie laikyti nusidėjėliais, nes nesilaikė Įstatymo. Šiai grupei priskiriami samariečiai ir Palestinoje gyvenę pagonys. Nuo šios nuodėmės galėjo išlaisvinti ik paklusimas Mozės Įstatymui. Dėl šios priežasties pagonys neturėjo teisės įžengti į Jeruzalės šventyklą. Pagoniui įžengus į Šventyklą jis galėjo ją suteršti ir būti užmėtytas akmenimis. Trečiajai grupei priskiriami mokesčių rinkėjai. Jie laikyti lupikautojais. Vienas iš tokių nusidėjėlių Levis Alfėjaus sūnus buvo Jėzaus pašauktas į jo būrį. Ketvirtoji nusidėjėlių grupė yra susijusi su etika. Jai priklauso prostitutės ir paleistuviai. Čia pavyzdys galėtų būti moteris Simono namuose plovusi Jėzaus kojas arba samarietė turėjusi penkis vyrus ir dabar gyvenanti su vyru su kuriuo nebuvo sistuokusi (plg. Jn 4,1-30).

Ankstyviausia invokacija prašant šventųjų užtarimo

Apaštalo Petro namų griuvėsiai
   1968 metais, Kafarnaume, dar vadinamame Simono Petro miestu, po V a. statytos ir dedikuotos pirmajam popiežiui bažnyčios grindimis, buvo aptikta kita, senesnė, bažnyčia. Archeologiniai tyrimai parodė, jog tai būta apaštalo Petro namo. Namo sienos buvo padengtos freskomis su užrašais graikų, sirų, lotynų ir aramėjų kalbomis. Įdomu tai, kad namas jau I a. buvo laikomas šventviete, o dar įdomiau, kad freskose užrašytos invokacijos prašant apaštalo Petro užtarimo. Šie užrašai liudija, kad dar nesibaigus pirmajam amžiui jau egzistavo kanonizacijos paprotys, kuris leisdavo prašyti užtarimo pas mirusius šventuosius.

2018 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis

Ar tikrai katė neminima Biblijoje?

   Gan dažnai katalikiškoje aplinkoje, per įvairias viktorinas ar kam nors norint sužibėti sava išmintimi, girdžiu užduodant klausimą: Koks vienintelis naminis gyvūnas neminimas Biblijoje? Atsakymas visada būna: Katė.
   Jei tai būtų protestantiškoje aplinkoje užduotas klausimas, tai atsakymas išties būtų teisingas, tačiau kai tokį klausimą su tokiu atsakymu užduoda katalikas, tada supranti, kad klausimas buvo pateiktas tiesiog copy+paste būdu, nepatikrinus duomenų.
   Tokia problema kyla ne tik todėl, kad žmonės netikrina informacijos, čia problema labiau ta, kad tūlas katalikas nelabai supranta kuo skiriasi katalikiška ir protestantiška Biblijos versija. Katalikiškoje Biblijoje yra septyniomis knygomis daugiau. Kalbu apie deuterokanonines knygas (taip vadinamos Šventojo Rašto knygos, kurių nėra hebrajiškajame kanone, tačiau jos buvo pridėtos Septuagintoje – ir perimtos į Vulgatoją. Tai Barucho, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabėjų, Siracido, Išminties ir priedai Esteros bei Danielio knygose). Protestantiškos bažnyčios jų paprastai nepripažįsta apreikštomis ir vadina apokrifinėmis knygomis.
   Taigi, kur gi slypi tas mūsų katalikiškas katinas? Ogi vienoje iš deuterokanoninių knygų, Barucho 6,21: Šikšnosparniai, kregždės ir visokie paukščiai nutupia ant jų kūno ir galvos, po juos laipioja katės. Taigi, mieli katalikai, pasigilinkime į savo Šventąjį Raštą ir neskleiskime „erezijų“.
   Tiesa pasakius, kartais ir protestantams atsakymas „katė“ gali būti priimtinas. Šiuo atveju duterokanoninės knygos ne prie ko. Čia esmė būtų tame kurį vertimą naudoja brolis protestantas. Tarkime jei jis skaito Lietuvos Biblijos draugijos Č. Kavaliausko ir A. Rubšio vertimą, tada Izaijo 34,14 ras tokį sakinį: Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai vienas kitam šūkaus. Tačiau jei skaito bažnyčios Tikėjimo žodis parengtą vertimą, tada šis sakinys skambės kiek kitaip: Ten susitiks vilkai su hienomis, satyrai šauks vienas kitam.
   Taigi, tokie štai reikalai. Pažinkime tekstus ant kurių statome savo tikėjimą, nes priešingu atveju ir patys būname nesusivokę, o ir kitus klaidiname.

2018 m. balandžio 6 d., penktadienis

+Amen

   Pastebėjau įdomų reiškinį: kai kas nors, viešoje erdvėje (pvz. facebooke) paprašo pasimelsti dėl kokio nors poreikio, pasipila pranešimai kuriuose sudėti pliusiukai, t.y. „+“. Tad norisi pamintyti ties šiuo klausimu.
   Tikiu, kad didžioji dalis žmonių išties pasimeldžia ir tada padeda pliusiuką, taip pat puikiai suvokiu, kad nemenkai daliai pliusiukų dėliotojų tai ir lieka pliusiuku, prie kurio jokio aktyvaus veiksmo nebuvo atlikta. Taip jau yra, kad dalis iš mūsų rankiojasi pliusiukus: atlikai gerą darbą, pliusiukas danguje, padėjai kam nors dar vienas, nuėjai į bažnyčią trečias. Kai kurie, ypač tokiose situacijose išties, pliusiuko net nebando dėti danguje, jis jį padeda prašančiojo galvoje, na maždaug: aš su tavimi, galvok, kad pasimeldžiau dėl tavo poreikio, bet realybė kitokia. Nenoriu moralizuoti, tiesiog kalbu iš asmeninės patirties, todėl tikrai žinau, kad tokių pliusiukų dėliotojų esama.
   Kažkada rašiau apie būtinybę pasimelsti dėl kito žmogaus poreikių nedelsiant, tad jei dedate pliusiuką, tad nepamirškite pasimelsti.
   Kitas momentas, nors žinoma čia tik mano asmeninis požiūris, patys pliusiukai. Toks jausmas, kad sudėtinga parašyti paguodos žodį, elementariai pasakyti „aš su tavimi“ ar parašyti asmeninę žinutę. Aš pats paprastai tiesiog pasimeldžiu, o kartais tos maldos pabaigoje po prašančiojo žinute parašau „Amen“, taip pat laiks nuo laiko parašau asmenines žinutes ar kitaip komunikuoju su bičiuliu.
   Puikiai suvokiu, kad dabartiniais laikais, kai visi kažkur lekiame ir kiekvienas sustojimas mums kelia stresą, visame tame informacijos sraute reikia prisiversti stabtelėti.
   Čia šiaip pamąstymai apie pliusiukus ir mūsų požiūrį į vienas kitą. Ar pliusiukai kažką reiškia? Gal. Jei už tų pliusiukų yra kažkas daugiau. O kas jei tie pliusiukai taip ir lieka pliusiukais?

2018 m. vasario 28 d., trečiadienis

Kai kalbamės Tu ir aš

   Popiežius Jonas Paulius II apie kalbėdamas apie maldą yra pasakęs: „Kas yra malda? Visuotinai yra pripažinta, kad tai pokalbis. Pokalbyje visuomet yra „aš“ ir „tu“, šiuo atveju „Tu“ rašoma iš didžiosios. Pradžioje maldos patirtis sudaro įspūdį, kad svarbesnis čia „aš“. Paskui įsitikiname, kad iš tiesų yra kitaip. Svarbesnis yra „Tu“, iš Jo gauna pradžią mūsų malda“ (Žengiant per vilties slenkstį, P. 31).
   Puiki įžvalga. Turbūt kiekvienas maldos gyvenimo pradžioje labai akcentuojame savo poreikius ir kiekviena malda virsta prašomąja. Ilgainiui ji transformuojasi į garbinimą bei šlovinimą, o pabaigoje laukia kontempliacija, kai „Tu“, o ne „aš“ yra maldos esmė. Kai galų gale išeini toliau savojo „aš“ ir pradedi kontempliuoti „Tu“, tampi laisvas nuo savojo ego ir pradedi save vertinti adekvačiai, be pagražinimų ir smerkimo. Brandi malda, rodo koks esi ir koks yra Dievas iš tiesų, o ne tai kaip save ir Jį įsivaizduojame.
   Manau, kad mes dažnai esame linkę save ir Dievą vertinti pagal savo įsivaizdavimą arba kitų žmonių nuomonę. Tai atitraukia nuo tikrosios tiesos apie savo būtį. Viena vertus apie tave aplinkiniai gali būti per blogos ar per geros nuomonės ir vertindamas save jų akimis turėsi iškreiptą vaizdą. Kita vertus ir Dievą vertindamas tik pagal kitų pasakojimus nelabai prie jo pažinimo ir priartėsi.
  Na, o malda, šis pokalbis tarp „aš“ ir „Tu“, padeda betarpiškai pažinti tikrąją esmę, atsikratyti iliuzijų ir keistų įvaizdžių, susivokti kuriose vietose sau meluoji, kur tavo stiprybės ir silpnosios vietos. Pokalbis ir buvimas kartu, tarp „aš“ ir „Tu“ sukuria ryšį, kuris gali arba bręsti arba atšalti, bet tai priklauso nuo tavo paties dalyvavimo pokalbyje kokybės.

2018 m. vasario 15 d., ketvirtadienis

Dievas nekenčia ateistų...?

Ar ateistai atrodo šitaip?
   Religinio pobūdžio diskusijose gana dažnai ateistai laikomi amoraliais žmonėmis. Tokia prielaida daroma tik todėl, kad jie netiki Dievu. Suprantu, kad kai kurie krikščionys šventai įsitikinę, jog tik tikintis žmogus gali būti moralus. Gražus troškimas, kylantis iš elementaraus wishful thinking. Mes daug ko norėtume, kas atitinka mūsų pasaulėvoką, bėda ta kad realybė kiek kitokia.
   (Ne)tikėjimas žinoma gali turėti įtakos žmogaus moralumui, bet nemanau kad tai lemiamas faktorius. Pats savo gyvenime esu sutikęs visų gerbiamų krikščionių kurį moralės klausimais eilinis netikintis pilietis gerokai perspjauna. Žinoma, įtikėjus, paprastai keičiasi visas moralinis suvokimas. Kai kuriems reikia visiško virsmo, o kai kuriems jo praktiškai ir nereikia.
Pats vertinimas, kad netikintis yra amoralus, manau kyla iš begalės liudijimų, kaip į Kristų įtiki narkomanai, paleistuviai, banditai ir panašaus pobūdžio asmenybės. Kadangi tokie liudijimai paprastai ir pasakojami (nes niekam neįdomūs tie kai žmogus buvo geras, bet netikėjo).  Natūralu, kad garsiai skambantys visiškai puolusių ir pakilusių iš mėšlo žmonių liudijimai formuoja nuomonę, kad netikintys yra amoralūs.
   Kas dėl paties moralumo, tai manau, jog kiekvienas žmogus iš prigimties yra geras ir čia tik jo aplinkos klausimas kuo jis užaugs. Na, o tikėjimas, jis dovana, o dovana, kaip žinia, tavo asmeninėms savybėms nieko neprideda. Ji gali padėti tau augti, bet viskas kas esi slypi tavo asmeniniuose pasirinkimuose.
   Manant, kad ateistas de facto yra amoralus, lengvai galima savo mąstymą priskirti Dievo mintims ir manyti, kad Jis nekenčia ateistų, tačiau kiek tai bus tiesa kitas klausimas. Suprantu, kad daliai krikščionių skaudu, kad kažkas nepritaria jų tikėjimui ar pasaulėžiūrai, bet nesuprantu kam reikia demonizuoti kitą žmogų ir teigiant jog Dievas jo nekenčia, visų pirma pačiam skleisti šią neapykantą.
Manau, išmokę dialogo ir priimdami kitą tokį koks jis yra, galime daug ko vienas iš kito pasimokyti ir nebūtinai moralės dalykuose.

2018 m. vasario 14 d., trečiadienis

Kodėl Jėzus spjaudėsi?

   Skaitant Jėzaus susitikimą su vienu akluoju, jis padaro gana keistą veiksmą: jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis (Jn 9,6). Apie šią vietą teko girdėti įvairių pamąstymų, nuo atlikto maginio akto iki to, kad seilės turi gydomųjų savybių ir pan. 
   Neseniai, beskaitydamas Gintaro Beresnevičiaus knygą „Eglė žalčių karalienė ir lietuvių teogoninis mitas“ atradau įdomią mintį: Spjovimas, kaip žinoma, archajiškas religinis ar maginis veiksmas, seilėse slypi asmens esmė, siela, esencija ir pan. Spjovimas tai galių perdavimas, Dievo seilės kaip ir jo dvasia – Dievo esmės išraiška  (P. 115). Iškart po to Jėzus nusiunčia akląjį nusiplauti akis į Siloamo tvenkinį ir šis po to praregi.
   Šios mintys kreipia link sukūrimo pasakojimo, tad stabtelėkime ties dviem momentais:
   I. Jėzus seilėmis patepa aklojo akis, tuo pačiu panaudodamas ir purvą. Prisiminkime kaip buvo sukurtas žmogus:  tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2,7).  Tad gal tas seilių ir molio mišinys simbolizavo žmogaus perkūrimą (nes šis buvo aklas nuo gimimo, tad buvo reikalingas perkūrimo iš naujo).
   II. Tai, kad aklasis turėjo apsiplauti tvenkinio vandeniu vėl gi mus kreipia į kūrimo aktą, nes vanduo biblinėje ir apskritai krikščioniškoje simbolikoje paprastai ir simbolizuoja kūrimą arba perkūrimą.
   Nežinau, keik šie mano pamintijimai atspindi realybę, bet tema užkabino, tad mintysiu toliau, o dabar būtų įdomu išgirsti jūsų mintis šiuo klausimu.

2018 m. sausio 11 d., ketvirtadienis

Ekumenimzas – nekęskime vienas kito?

Kartais ekumenizmas atrodo šitaip?
   Kartais keliu sau klausimą: Ar ekumenimzas yra įmanomas? Dažnai manau, kad taip, tačiau kartais, susidūręs su tam tikro plauko krikščionimis imu tuo abejoti. Taigi, pasidalinsiu keliomis ekumenizmo problemomis, kurias paprastai įžvelgiu:
   I. Iškreipta ekumenizmo samprata. Gana dažnai ekumenimzas suvokiamas ne kaip dialogas, bet kaip bandymas visus sujungti į vieną bažnyčią. Nemanau, kad bandymą sujungti visus tikinčiuosius į vieną bažnyčią yra tikrasis ekumeninis dialogas. Taip, gal ir smagu būtų jei žmonės susijungtų į vieną Kristaus Kūną, tačiau nemanau, kad tai įmanoma. Na o priverstinis sujungimas, na tai ne dialogas, tai prievarta.
   II. Ekumenizmas tik išrinktiesiems. Gana dažnai susiduriu, su tuo, kad dalis tikinčiųjų susiaurina ekumenizmą tik iki kelių bažnyčių draugijos. Tiksliai negaliu apibrėžti pagal kokius kriterijus pasirenkamos bažnyčios kurios priklausys tai draugijai, bet tai vyksta. Greičiausiai kyla dėl toliau įvardintos problemos;
   III. Tu tiki kitaip vadinasi esi priešas. Juk kiekvienas krikščionis žino, kad tas kuris tiki kažkiek kitaip, yra pikčiausias priešas, baisesnis už musulmoną fundamentalistą aktyviai skerdžiantį krikščionis savo mieste. Žinoma, juokauju, bet tendencija savo brolius Kristuje pasmerkti dėl tikėjimo formos ar dogmatikos neatitikimų yra vienas stipriausių ekumenizmo iššūkių (apie tai žiūrėkite filmuką teksto pabaigoje).
   IV. Vieninteliai mes žinome tikrąją tiesą. Tiesa ta, kad kiekviena bažnyčia yra įsitikinusi, jog kita bažnyčia, na jei ne eretikai, tai tikrai klaidingai suvokianti Kristaus mokymą. Kiekvienas čia įsitikinęs savo teisumu, kabinasi prie to, kad kažkas suvokia tą patį tekstą kažkaip kitaip, nes juk iš tiesų tai tik jo bažnyčiai kalba Šventoji Dvasia, o aniems žinoma irgi kalba dvasia, bet iš kiek žemiau esančių sferų. Tokiu būdu uždaromas kelias ekumeniniam dialogui, nes su šėtono tarnais juk nėra ko prasidėti. Hmm... manau, kiekvienas sektų tyrėjas su panašiu mąstymu yra ne kartą susidūręs. Čia nesmerkiu nei vienos bažnyčios. Man kliūna tik mąstymo pobūdis, nes mąstymas formuoja požiūrį.
   V. Kristus įsakė: nekęskite vienas kito, nes iš to pažins, kad esate mano mokiniai. Kristaus įsakymas mylėti vienas kitą nėra lengvas. Sunku mylėti kitą, o ypač tą kuris remiantis tavo požiūriu yra netikėlis. Tad ir gaunasi, kad praktikoje, įsakymas mylėti, pavirsta įsakymu nekęsti. Kaip jau minėjau, tokie dalykai kaip dogmatika ir pan. yra iškeliami aukščiau visko, o tada savaime suprantama pamirštama, kad turime mylėti brolius Kristuje, nes iš to mus pažins, kad esame jo mokiniai.
   VI. Mes ir jie. Dažnai girdžiu klausimą: Tu krikščionis ar katalikas? Taip pat, girdžiu sakant, tie baptistai (sekmininkai, adventistai – čia galime pridėti bet kurią bažnyčią) nėra Dievo žmonės. Girdžiu begalę dalyku, kurie krikščionis suskaido į mažesnes ar didesnes bendrijas, kurios turi griežtą atskyrimą, kas yra krikščionys, kas jais nėra. Egzistuoja toks svetimos rankos sindromas pasireiškiantis tuo, kad tavo asmeninė ranka, elgiasi visiškai nepriklausomai nuo tavęs, pvz. jei tu viena ranka užseginėji marškinius, kita ranka tau net nepastebint juos atsega, na arba nei iš šio nei iš to ima tave smaugti. Taip vyksta ir su Mistiniu Kristaus Kūnu, kažkokia dvasinė šizofrenija.

Na ir žadėtas animacinis filmas:


2018 m. sausio 5 d., penktadienis

Apie sūnaus palaidūno brolį

   Noriu pasidalinti keliomis Frederick Buechner įžvalgomis apie sūnaus palaidūno palyginimą, o konkrečiai apie tą sūnų kuris liko pas tėvą (patį palyginimą galite skaityti Lk 15,11-32).
   Frederick Buechner kalba apie tai, kad nuodėmė būtų pernelyg didingas pavadinimas tam ką patyrė palaidūno brolis laukuose, būdamas tarp karvamėšlių, kur jį pasiekia linksmybių garsai, tačiau kitu požiūriu šis žodis pats tinkamiausias, nes niekur kitur septynios didžiosios nuodėmės neatskleistos taip aiškiai ir su visu jų bjaurumu. Čia rasime viską ir pyktį, ir pavydą, ir godumą. Čia apsireiškia net ir tinginystė, nes vyresnysis sūnus sėdi apsižergęs savo palikimą ir leidžia pelnui augti, o pats nė pirštu nepajudina, Čia atrandame ir gašlumą – kai jam teka seilės pagalvojus apie išsidažiusias paleistuves kurioms jo brolis iššvaistė iš tėvo paveldėtus pinigus. Čia palaidūno brolis atskleidžiamas kaip bedžiaugsmė, egoistiška mūsų blogiausių bruožų karikatūra. Čia svarbu tai, kad tėvas vis tiek jį myli, visada mylėjo ir mylės, tik vyresnysis brolis to niekada nepastebėjo, nes kaulijo ne meilės, o turtų kurie jam teisėtai priklauso. Ožiukas, tėvo parodytas gailestis ir meilė, bei linksmybės galėjo priklausyti jam, tačiau jam niekad į galvą neatėjo viso to paprašyti, nes jis buvo pernelyg užsiėmęs niūriai stengdamasis ištikimai visa tai užsitarnauti. 
   Ir išties, mes dažnai lyg savaime priimame tai, jog vyresnysis brolis buvo labai doras, nors gal kiek ir pavydus sūnus, kuris teisėtai pasipiktina tokiu dėmesiu broliui palaidūnui, ir retai kada susimąstome, kad kaip ir dauguma Jėzaus palyginimų, jis turi kelis sluoksnius. Perskaitęs šias mintis, suvokiau kodėl vienas iš mano biblistikos dėstytojų sakė, jog palyginime apie sūnų palaidūną, centrinė figūra yra namuose likęs sūnus.