Pirmasis popiežiaus Leono XIV skandalas

 Šiandien LRT pasidalino straipsniu Žvilgsnis į popiežių Leoną XIV: nuo misionieriaus gyvenimo iki skandalų. Pavadinimas tikrai klikabilus, panašų ir aš pridėjau šiam savo tekstukui, greičiausiai todėl jį dabar ir skaitote. Vos tik atsidarius LRT tekstą, iškart skandalas – popiežiaus nuotrauka ne ta! Ne bėda. Parašiau pažįstamai iš LRT ir reikalas buvo sutvarkytas (šaunuoliai), dabar nuotrauka teisinga (transformaciją matote žemiau esančiame paveikslėlyje). Tačiau man kilo šiokių tokių minčių apie žiniasklaidą ir dezinformaciją arba, kitaip tariant, netikslią informaciją, taigi trumpai apie tai.

   Pradėkime nuo to, kad žiniasklaidos priemonėse dirba žmonės ir jie klysta. Tokios klaidos žiniasklaidoje atsiranda dėl nuovargio, nesusigaudymo situacijoje, spaudimo ar skubėjimo pranešti naujienas, nepatikimų šaltinių naudojimo, konteksto trūkumo, redagavimo klaidų, specializuotų žinių stokos ir pan. Tai normalu, nes žmonėms būdinga daryti klaidas. Manau, kad pastebėję tokias, turėtume pasistengti jas pataisyti.

   Man įdomiausios klaidos ir dezinformacijos elementai – atsirandantys dėl kompetencijų stokos arba redagavimo klaidų. Dažnai matau kaip žiniasklaidoje vietoje Lietuvos kariuomenės nuotraukos atsiranda Lietuvos šaulių sąjungos vaizdai, vietoj šaulių – KASP‘as, vietoj SOP – išvis neaišku kas. Na, LRT straipsnyje buvo analogiška situacija. Ir tai normalu, nes net ir gyvendamas aktyvų bažnytinį gyvenimą, gali nežinoti, kas tas Prevostas, o dar jei reikia parinkti žmogaus, apie kurį tik vakar išgirdai, nuotrauką, čia jau niekaip neapsieisi be kokios nors nesąmonės paskelbimo. Tokiais atvejais belieka pasikliauti sveika nuovoka arba specialistų konsultacijomis.

   Šiaip apskritai Lietuvoje žiniasklaida kenčia nuo kompetencijų stokos. Ir čia kalbu ne tik apie religijos temas, nagrinėjamas pasaulietiniuose dienraščiuose (apie tokius anekdotus turbūt visą monografiją galima būtų parašyti), bet ir apie mokslo, ir apžvalginę žurnalistiką kaip tokią. Bėda tame, kad retas kuris žurnalistas konsultuojasi su specialistais (taip, tikrai yra tokių, kurie tai daro, bet jų vis dar mažoka). Žinoma, norint parinkti naujojo popiežiaus nuotrauką, gal ir nereikia konsultuotis su teologijos specialistais, čia pakanka skaityti nuotraukų aprašus oficialiuose šaltiniuose, ar asmeninių gebėjimų atpažinti veidus. Tačiau tai tik vienas momentas iš visos aibės tyčia-netyčia kylančios dezinformacijos.

   Tiesa, dar įdomus reiškinys yra asociatyvios nuotraukos. Kartais jos tikrai gelbsti reikalą, ypač kai nėra užfiksuoto įvykio, o kartais būna visiškai, pavadinkime, ne į temą. Tarkime, jau minėtame straipsnyje staiga atsiranda Donaldo Trumpo nuotrauka. Klausimas: kodėl? Nesiimsiu spekuliuoti, bet greičiausiai dėl to, kad Leonas XIV gimęs JAV, reikėjo kažką parašyti apie jo požiūrį į D. Trumpo politiką, kažkaip sureaguoti ir atliepti daugelio pasauliečių ir popiežiumi tik kaip politiniu lyderiu besidominčių žmonių nuomonei apie tai, kad ne be D. Trumpo įsikišimo buvo išrinktas naujasis popiežius. Tai ir buvo padaryta, paminint lyg tarp kitko, kad Leonas XIV konfrontavo savo pasisakymais su D. Trumpo ir jo administracijos vykdoma politika. Bet ar tam reikia Donaldo Trumpo nuotraukos? Nuotraukos atsiradimas tarsi suponuoja, kad tai labai svarbus dalykas, nes kitaip jos gi ir nebūtų. Vizualika – svarbus ir paveikus įrankis, nes dalis atsidariusių straipsnį viso tikrai neskaitys. Permes akimis ir liks tai, kas buvo pamatyta. Šiuo atveju tai bus kažkokia sąsaja tarp Leono XIV ir Donaldo Trumpo. Kokia ji bus, čia jau fantazijos reikalas. Tad vizualų, nuotraukų parinkimas gali būti tiek atsakingos, tiek dezinformuojančios žurnalistikos priemone.

   Pabaigai noriu pacituoti Vatikano II Susirinkimo Dekretą dėl visuomenės komunikavimo priemonių INTER MIRIFICA:

Deramam naudojimuisi šiomis priemonėmis būtina, kad visi, kurie jomis naudojasi, būtų susipažinę su moralės normomis ir jų tvirtai laikytųsi. Tad teapsvarsto jie turinį, perduodamą kiekvienos priemonės savitą prigimtį atitinkančiu būdu. Drauge teatsižvelgia į visas sąlygas bei aplinkybes – tikslą, asmenis, vietą, laiką ir kita, – kuriomis vyksta šis perdavimas ir kurios gali pakeisti arba visiškai iškreipti turinio moralinę vertę. Atkreiptinas dėmesys ir į šioms priemonėms būdingą poveikį, tai yra sukrėtimą, kuris gali būti toks stiprus, jog žmonės, ypač nepatyrę, sunkiai pajėgs jį įsisąmoninti, suvaldyti arba, reikalui esant, atremti.