Pabusk, kuris miegi (Ef 5,14)

   Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus (Ef 5,14), - sako apaštalas Paulius. Tai yra citata iš pirmųjų krikščionių giesmės, kuri kaip manoma būdavo giedama per krikšto liturgijos šventimą. Norėdamas realaus santykio su Dievu, tu privalai pabusti iš dvasinio miego. Tas miegojimas nebūtinai yra prieš įtikėjimą ar prieš priimant krikštą, užmigti tu gali ir jau nugyvenęs didelę tikinčiojo gyvenimo atkarpą. Manau kiekvienas žinome kokį nors žmogų, kuris buvo aktyvus ir pavyzdinis tikintysis, bet vėliau užmigo ir į tikėjimo pusę nebenori net pažvelgti.

   Kodėl taip nutinka? Šventasis Augustinas kalba apie miegančią sąžinę, kuri užmiega per daromas nuodėmes, kuo daugiau nuodėmių darai, tuo labiau įminga sąžinė. Kartais nutinka taip, kad tu tiki, bet vienu metu palūžti ties kokia nors nuodėme, ta nuodėmė veda prie kitų nuodėmių. Joms daugėjant ir didėjant pradžioje atsiranda gėdos jausmas, o tada seka nutolimas nuo Dievo, nes paprastai taip jau būna, kad kuo žmogus daugiau nusideda tuo jis mažiau meldžiasi, o kuo mažiau meldžiasi tuo labiau genda jo asmeninis santykis su Dievu. Tokiu būdu užmiegant sąžinei pradedama nebeskirti kas yra gera, o kas bloga. Tikinčiojo gyvenimas pradeda byrėti į šipulius ir galų gale jis užmiega. Būna ir taip, kad tokie žmonės toliau vaikšto į bažnyčią, toliau praktikuoja sakramentus, bet jų gyvenime nebėra vietos Jėzui. Jie būna tokie savotiški dvasiniai zombiai, kurių kūnas gyvas, bet dvasia mirusi.

   Būtent todėl Bažnyčia ragina kasdien atsiversti iš naujo. Tikėjimas nėra stacionarus darinys, jis nuolat kinta, prie jo reikia nuolat budėti, nes kitaip iš tiesų imsi ir užmigsi. Gerai jei pavyksta greit pabusti, bet dažnai nutinka taip, kad ne šiaip užmiegi, bet patenki į visišką dvasinę komą ir taip gali iki gyvenimo pabaigos nepabusti. Jėzus ne kartą sako: budėkite! (Mk 13,37 ir pan.). Tas raginimas budėti yra priminimas nemiegoti, o tarsi kariams budėti. Jei nebudi, tikėjime užmigti yra labai lengva, deja pabusti dažnai būna sunku. Tad būkite atsidėję maldai, budėkite su ja dėkodami (Kol 4,2), kad Jėzus netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių (Mk 13,36).