2018 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Išpažinties vardai

   Dažnai tenka išgirsti Atgailos sakramentą vadinant pačiais įvairiausiais vardais, nors dažniausias žinoma išpažintis. Nesileidžiant į pamąstymus apie tai, kad gal būt kiekvienas kuris naudoja kokį nors konkretų pavadinimą, nesąmoningai akcentuoja kokią nors šio sakramento dalį, tiesiog pasidalinsiu kokus ir kodėl pavadinimus išskiria Katalikų Bažnyčios katekizmas.
   Šis sakramentas yra vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti. Jis atveria kelią sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę. Tad tokiu būdu mes kaskart nueidami prie klausyklos esame raginami naujam atsivertimui.
   Kitas pavadinimas kurį išskiria Katekizmas yra atgailos sakramentas. Taip jis vadinamas nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsivertus gailėtis už padarytas nuodėmes ir už jas atsilyginti.
   Jis vadinamas ir išpažinties sakramentu. Čia esminis jo elementas yra prisipažinimas arba kitaip tariant nuodėmių išpažinimas kunigui. Išpažįstant nuodėmes  taip pat vyksta ir Dievo šventumo bei gailestingumo nusidėjusiam žmogui pripažinimas ir pašlovinimas.
   Kitas pavadinimas yra atleidimo sakramentas, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia atleidimą ir ramybę.
   Sutaikinimo sakramentas, nes nusidėjėliui dovanojama sutaikinanti Dievo meilė.

2018 m. birželio 25 d., pirmadienis

Kaip mazorėnai Šventračio kopijas darė

  Gana dažnai tenka diskutuoti „perrašytos Biblijos“ tema. Neįtikėtina, bet yra tuo tikinčių žmonių. Šiandien atradau dar vieną rimtą biblinio teksto autentiškumo argumentą, tad skubu juo pasidalinti.
   Taigi, po to kai 70 metais buvo sugriauta Jeruzalės šventykla, mazorėnų bendrija susirūpino autentiško Šventojo Rašto teksto išlikimu ateinančioms kartoms, tad labai sugriežtino Šventojo Rašto (tiksliau Senojo Testamento tekstų, nes anie buvo žydai) perrašymo taisykles, kaip, kad Šventojo Rašto tekstų užrašymui turėjo būti naudojama tik švarių gyvulių, nustatė konkrečius eilučių kiekius pergamente, rašalo gaminimo receptūrą ir pan. Tačiau mus šiuo atveju domina tai kas užtikrino tikslų teksto perrašymą, o čia taisyklės buvo tokios kad bet kokia tarybinė cenzūra pavydėtų. Teksto perrašymo metu nei viena raidė neturėjo būti užrašoma iš atminties; jei būdavo praleidžiama, įterpiama raidė ar net jei dvi raidės susiliesdavo, pergamentas turėjo būti sunaikinamas. Jei būdavo aptinkamos trys klaidos viename puslapyje, visas rankraštis būdavo pripažįstamas niekiniu. Nuorašas turėjo būti patikrinamas per 30 dienų, priešingu atveju taip pat būdavo atmetamas kaip niekinis. Taigi, po tokio proceso sunku abejoti, kad ten galėjo įsivelti kokios nors perrašinėtojų klaidos kurios nulėmė visų ateities Biblijų klaidingumą. Žinoma, viduramžiais ir vėliau būta visko, bet ir tie tekstai su klaidomis yra žinomi, apie pora iš jų rašiau seniau.

2018 m. birželio 14 d., ketvirtadienis

Ar moteris yra žmogus?


   Dažnai tenka išgirsti nuomonę, jog V – VI a. Katalikų bažnyčia rimtai svarstė klausimą apie tai ar moteris turi sielą ir ar ji apskritai gali būti vadinama žmogumi? Tad trumpai panagrinėkime iš kur kyla tokia mintis.
   585 metais Macono miestelyje (dabartinė Prancūzijos teritorija) vyko vietos vyskupų sinodas. Turo vyskupas Grigalius veikale „Frankų istorija“ rašo, jog vienas iš vyskupų redaguojant nutarimų tekstus pastebėjo, jog moters negalima vadinti žmogumi. Tačiau oficialiuose dokumentuose apie tai nieko neužsimenama. Panašu, kad tai buvo privataus pokalbio, tikėtina vykusio pertraukos metu mestelėta frazė, kuri buvo labiau filologinio, o ne teologinio pobūdžio. Klasikinėje lotynų kalboje žodis homo reiškia žmogų, neskirstant į lytis, o vyras nusakomas žodžiu vir. Prancūzų kalboje naudotas tik vienas žodis homme, kuri vartota įvardinti tiek žmogui,tiek vyrui. VI a. žodis vir ima nykti iš lotynų kalbos, o homo įgauna naują prasmę, o būtent pažymėti vyrą, taip pat kartais šiuo žodžiu būdavo įvardijamos ir dailiosios lyties atstovės; anksčiau įvardinant moterį buvo naudojamas žodis mulier. Būtent dėl šios naujos žodžio homo prasmės ir kilo vyskupo nepasitenkinimas, bet kaip pastebi pats Grigalius, pasisakiusysis buvo tuoj pat nutildytas. Veikiausiai iš čia ir kilo šis keistas tikėjimas, tuo jog Katalikų bažnyčia neigė moters buvimą žmogumi ir kad rimtai svarstė jos sielos klausimą.

2018 m. birželio 2 d., šeštadienis

Krikštijantis velnias arba keista Devintinių tradicija Ispanijoje

Devintinių metu velnias šoka per krikštijamus kūdikius
   Burgoso mieste (šiaurės Ispanija) egzistuoja labai įdomi, jau 400 metų mininti, Devintinių tradicija. Šventės metu, per visus praėjusius metus gimę vaikai būna suguldomi gatvėje, o tada per juos peršoka velniu persirengęs vyras arba jų grupė. Ši liaudies pamaldumo praktika teigia, kad tokiu būdu vaikai yra pakrikštijami ir nuplaunamos jų nuodėmės, o gyvenime juos lydi visokeriopa sėkmė.
   Romos katalikų Bažnyčia yra paskelbusi, kad toks krikštas nėra galiojantis ir negali būti laikomas jo pakaitalu. Benediktas XVI viešai paprašė Ispanijos kunigų nedalyvauti tokios tradicijose nes jos neatitinka krikščioniško krikšto prasmės. Tačiau tradicija gyvuoja ir kai kuri kunigai stenčiasi taisyti padėtį šios liaudies pamaldumo praktikos metu apšlastydami vaikus švęstu vandeniu ir taip juos iš tiesų pakrikštydami.

2018 m. gegužės 12 d., šeštadienis

Keturios nusidėjėlių grupės

  Jėzaus laikais nusidėjėliai buvo skirstomi į keturias pagrindines grupes: fizinę, rasinę, socialinę ir moralinę. Pirmoji grupė nulemta sampratos, kad bet koks fizinis neįgalumas būna susijęs su nuodėme. Čia liga suvokiama ne kaip natūralus gamtinis reiškinys, bet kaip nuodėmės pasekmė. Todėl kai Jėzus pagydo nuo gimimo aklą žmogų, mokiniai klausinėja ar aklumas kilo dėl jo ar dėl tėvų nuodėmės (plg. Jn 9,1-2). Jėzus gydydamas atleidžia nuodėmes, pvz. paralyžiuotajam nuleistam per stogą (plg. Mk 2,1-12), tačiau kadangi tik Dievas gali atleisti nuodėmes žydams kelia Jėzaus veiksmai kelia pasipiktinimą. Antroji grupė tai svetimšaliai. Jie laikyti nusidėjėliais, nes nesilaikė Įstatymo. Šiai grupei priskiriami samariečiai ir Palestinoje gyvenę pagonys. Nuo šios nuodėmės galėjo išlaisvinti ik paklusimas Mozės Įstatymui. Dėl šios priežasties pagonys neturėjo teisės įžengti į Jeruzalės šventyklą. Pagoniui įžengus į Šventyklą jis galėjo ją suteršti ir būti užmėtytas akmenimis. Trečiajai grupei priskiriami mokesčių rinkėjai. Jie laikyti lupikautojais. Vienas iš tokių nusidėjėlių Levis Alfėjaus sūnus buvo Jėzaus pašauktas į jo būrį. Ketvirtoji nusidėjėlių grupė yra susijusi su etika. Jai priklauso prostitutės ir paleistuviai. Čia pavyzdys galėtų būti moteris Simono namuose plovusi Jėzaus kojas arba samarietė turėjusi penkis vyrus ir dabar gyvenanti su vyru su kuriuo nebuvo sistuokusi (plg. Jn 4,1-30).

Ankstyviausia invokacija prašant šventųjų užtarimo

Apaštalo Petro namų griuvėsiai
   1968 metais, Kafarnaume, dar vadinamame Simono Petro miestu, po V a. statytos ir dedikuotos pirmajam popiežiui bažnyčios grindimis, buvo aptikta kita, senesnė, bažnyčia. Archeologiniai tyrimai parodė, jog tai būta apaštalo Petro namo. Namo sienos buvo padengtos freskomis su užrašais graikų, sirų, lotynų ir aramėjų kalbomis. Įdomu tai, kad namas jau I a. buvo laikomas šventviete, o dar įdomiau, kad freskose užrašytos invokacijos prašant apaštalo Petro užtarimo. Šie užrašai liudija, kad dar nesibaigus pirmajam amžiui jau egzistavo kanonizacijos paprotys, kuris leisdavo prašyti užtarimo pas mirusius šventuosius.

2018 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis

Ar tikrai katė neminima Biblijoje?

   Gan dažnai katalikiškoje aplinkoje, per įvairias viktorinas ar kam nors norint sužibėti sava išmintimi, girdžiu užduodant klausimą: Koks vienintelis naminis gyvūnas neminimas Biblijoje? Atsakymas visada būna: Katė.
   Jei tai būtų protestantiškoje aplinkoje užduotas klausimas, tai atsakymas išties būtų teisingas, tačiau kai tokį klausimą su tokiu atsakymu užduoda katalikas, tada supranti, kad klausimas buvo pateiktas tiesiog copy+paste būdu, nepatikrinus duomenų.
   Tokia problema kyla ne tik todėl, kad žmonės netikrina informacijos, čia problema labiau ta, kad tūlas katalikas nelabai supranta kuo skiriasi katalikiška ir protestantiška Biblijos versija. Katalikiškoje Biblijoje yra septyniomis knygomis daugiau. Kalbu apie deuterokanonines knygas (taip vadinamos Šventojo Rašto knygos, kurių nėra hebrajiškajame kanone, tačiau jos buvo pridėtos Septuagintoje – ir perimtos į Vulgatoją. Tai Barucho, Tobito, Juditos, 1 ir 2 Makabėjų, Siracido, Išminties ir priedai Esteros bei Danielio knygose). Protestantiškos bažnyčios jų paprastai nepripažįsta apreikštomis ir vadina apokrifinėmis knygomis.
   Taigi, kur gi slypi tas mūsų katalikiškas katinas? Ogi vienoje iš deuterokanoninių knygų, Barucho 6,21: Šikšnosparniai, kregždės ir visokie paukščiai nutupia ant jų kūno ir galvos, po juos laipioja katės. Taigi, mieli katalikai, pasigilinkime į savo Šventąjį Raštą ir neskleiskime „erezijų“.
   Tiesa pasakius, kartais ir protestantams atsakymas „katė“ gali būti priimtinas. Šiuo atveju duterokanoninės knygos ne prie ko. Čia esmė būtų tame kurį vertimą naudoja brolis protestantas. Tarkime jei jis skaito Lietuvos Biblijos draugijos Č. Kavaliausko ir A. Rubšio vertimą, tada Izaijo 34,14 ras tokį sakinį: Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai vienas kitam šūkaus. Tačiau jei skaito bažnyčios Tikėjimo žodis parengtą vertimą, tada šis sakinys skambės kiek kitaip: Ten susitiks vilkai su hienomis, satyrai šauks vienas kitam.
   Taigi, tokie štai reikalai. Pažinkime tekstus ant kurių statome savo tikėjimą, nes priešingu atveju ir patys būname nesusivokę, o ir kitus klaidiname.