2019 m. gegužės 14 d., antradienis

Šimonytė, ragai ir (ne)šventas pyktis arba kai sveikas protas atostogauja

   Politika subtilus dalykas, kiekvienas čia jaučiasi ekspertas. Kai susiduria keli ekspertai lauk karo. Ko gero todėl ir rekomenduojama per giminių baliukus neliesti politinių temų. Taip pat rekomenduojama neliesti religinių, nes irgi laukia savi kryžiaus karai. Na, o jei sudėtume politines ir religines temas lauk trečiojo pasaulinio karo.
   Stebint socialinę paniką kilusią dėl kandidatės į prezidento postą Ingridos Šimonytės ir jos pademonstruotos pirštų kombinacijos (pastaroji klaidingai identifikuojama tik kaip satanizmo išraiška, bet apie ją pabaigoje) apima liūdesys. Viena vertus dėl to, kad dalis pažįstamų tikinčiųjų tampa avių banda (ne ta apie kurią kalbėjo Kristus), kurios lekia nieko aplink nematydamos ir bliauna pačios nežinodamos dėl ko. Kita vertus, baisu kai žmonės prezidentą(-ę) renka vadovaudamiesi ne sveiku protu, bet emociniu pagrindu. Čia jau nebeina kalba apie tai kas gražiau pačiulbės, tam buvo duotas laikas, dabar gi prasideda kabinėjimasis prie smulkmenų jas išpučiant ir padarant esmingiausiais kriterijais pagal ką rinksime Lietuvos Respublikos vadovą.
   Taip ir gaunasi, kad tauta pasidalina į dvi stovyklas. Čia kaip tame Jėzaus palyginime apie dešimt mergelių kur penkios iš jų buvo paikos ir penkios protingos (Mt 25,2). Kuriai pusei priklausai tu pasirink pats, tik atmink, kad niektauzos emanuoja bėlnius, o apaštalas Paulius išmintinguosius ragina: Visa ištirkite ir, kas gera, palaikykite! (1 Tes 5,21). Gerai kai žmonės tiria, deja dažniausiai jei viena avis užbliovė, kitos nebesigilina apie, svarbu, kad ta gerai bliauna ir kitos į bendrą chorą įsijungia džiaugsmingai atkartodamos tą pačią dainelę.
  Tad mieli katalikai ir kitų denominacijų krikščionys, linkiu renkant šalies prezidentą, nepasiduoti emocijoms, demonų paieškai ir šiaip aplink sklandantiems marazmams. Dievas mums protą davė, kad juo naudotumėmės, o ne tam, kad jį išjungtume ir taptume avinų banda.
   Na, o pati pirštų kombinacija, kuri paprastai vadinama ožiu arba ragais, tai jos vienareikšmiškai vertinti negalime, nebent esame niektauzos, tada prašom vertinkite, tik tyliai, kad kiti nepatirtų svetimos gėdos jausmo.
   Na, o tiems kas jau suklusote, priminsiu, kad simbolis neturi vienos reikšmės, todėl jį reikia vertinti pagal kontekstą kuriems jis egzistuoja bei pagal tai ką simbolio teikėjas nori juo pasakyti. Šiuo atveju, Metallica ir ragai, rikimų kontekste, greičiausiai tiesiog išreiškia pergalės džiaugsmą, nededant į simbolį jokios religinės prasmės. Tai grynai popkutūrinė išraiška. Tad ko gero vienintelis kaltinimas čia galėtų būti: na va, kaip kokie penkiolikiniai metalistai tūsina, ar ne gėda suaugusiems taip elgtis. Bet ir šiuo atveju kaltinimas niektauzomis kvepia. Tik tiek. Bet net ir tokie kaltinimai tebus emocinė išraiška, kaip ir ragų atveju. Daug emocijų, daug iškreiptos informacijos ir rezultatas akivaizdžiai matomas.
  Pats ragų simbolis su satanizmu susietas gana vėlai, tik praeitame šimtmetyje, na ir ilgainiui apipintas įvairiausia, su realybe ne daug ką bendra teturinčia, moderniąja mitologija. Dėkui už tai Holivudui, jis nemažai gražių simbolių pavertė satanistiniais ženklais. Gaila tik, kad dalis krikščionių ėmė ir pasigavo reikšmes kaip vieninteles įmanomas. O tada ir tada prasidėjo antroji inkvizicijos banga. Švelnesnė, be laužų, bet su tuo pačiu polėkiu ir entuziazmu. Radai satanistą, džiaugmas, neradai, diena perniek nuėjo.  
   Šis ragų simbolis yra labai senas, naudotas dar antikoje, kaip graikų ir romėnų oratorių ženklas. Markas Fabijus Kvintilianas savo veikale „Oratoriaus lavinimas“ aprašė jį kaip vieną iš įtaigiausių oratoriaus neverbalinės kalbos gestų. Liaudies pamaldume šis simbolis naudotas pietinėje Europos dalyje kaip apsaugą nuo šėtono ir blogio. Induizme jis dažnai naudojamas mudrose. Jį naudoja naujieji rusai kaip savo „kietumo“ ženklą. Naudoja įvairios subkultūros. Jis gausiai naudojamas gestų kalboje bei beisbole. Na, o krikščionybėje, nes mums ši dalis labiausiai rūpi, jis naudotas ikonografijoje kaip tiesioginio Gerosios Naujienos perdavimo ženklas (vieną pavyzduką galite matyti teksto apačioje).
   Taip kad mielieji siūlau giliai įkvėpti, nusiraminti, įsijungti sveiką protą ir ramiai laukti antrojo rinkimų turo, o tada balsuoti išmintingai, vadovaujantis protu, o ne sukelta socialine panika. Rinkimus telaimi geriausias kandidatas, o kurį mes tokiu laikome pamatysime netrukus.
Viliuosi, kad Kristus satanizmu nebus apkaltintas...


2019 m. balandžio 8 d., pirmadienis

Mylėk, kad būtum mylimas

   Turbūt dažnas savo santykiuose esate susidūrę, kai norite, kad jus mylėtų. Tai tikrai nuostabus ir geras troškimas. Kai esi mylimas, rodos viską sugebėsi padaryti, jautiesi saugus ir reikalingas. Deja, kartais mes norime, būti mylimi, tačiau tuo mūsų meilės troškimas ir pasibaigia. Kiekvienas norintis tik būti mylimu, jausis nepatenkintas, nes meilė turi būti binarinė, t.y. meilei reikalingi du asmenys. Kai tiesiog nori būti mylimas, tačiau nesiruoši mylėti pats, pamažėle tavyje ima klestėti egoizmas bei nelygybė santykiuose. Du mylimieji santykiuose turi būti lygūs, ne tik imti meilę, bet ir ją dovanoti. Kiek paimi, tiek ir padovanoji. Gal tad ne be reikalo Bažnyčia santuokoje išskiria dovanojimosi aspektą.
   Apaštalas Paulius rašė: Nuoširdžiai mylėkite vieni kitus broliška meile; lenktyniaukite tarpusavio pagarba (Rom 12,10). Tai yra sveikos meilės požymis. Nuoširdžiai mylėti ir rungtis pagarba. Taip galime tobulinti savo meilę. Tokia meilė pakrauna tavo antrosios pusės akumuliatorius ir tada grįžta su dešimteriopa jėga.
   Manau dažnai panašiai būna Dievo ir žmogaus santykyje. Žmogus visų pirma nori, kad Dievas jį mylėtų, o pats ne visada stengiasi mylėti jį. Taip ir gaunasi, kad jo troškimas būti mylimu uždaro vartus kito asmens meilės augimui ar pasirodymui visa jėga. Tada jaučiamės nepatenkinti ir nemyli, nes skendime savo pačių egoizme.
   Galų gale, reikalaudami meilės, Dievo ar kito žmogaus, mes nesąmoningai konstatuojame, kad šis mūsų nemyli. Bet juk tiek Dievas, tiek tavo antroji pusė, broliai, sesės, tėvai, jau pasirinko tave mylėti. Mylėti visą gyvenimą. Tai lyg ir turėtų būti akivaizdžiausias įrodymas, kad jau esi mylimas.
   Čia prieiname prie dar vieno momento: meilės iš tiesų įrodinėti nereikia, nes jos įrodinėjimas su meile kaip tokia nedaug ką bendra teturi. Tai gali būti pataikavimas, apsimetinėjimas, konflikto vengimas ir kas tik nori, bet ne tikros meilės išraiška. Jei kitas žmogus pasirinko tave, o tu dar reikalauji kokio nors įrodymo, tada tu pamini jo meilę ir viskas išsikreipia: santykiai, būvis ir pati meilė bei jos samprata. Lygiai taip pat yra ir santykyje su Dievu. Mūsų egoizmas skatina pateikti kokius nors įrodymus (šiuo atveju ir meilės ir buvimo), o per jų reikalavimą nebematome pačios meilės... ir turbūt nepamatysime, net jei nosimi it šuniuką į ją pabaksnos. Nepamatysime, kol reikalausime būti mylimi, o nemylėsime pirmi.
   Taigi, tiesiog mylėk ir būk mylimas.

2019 m. kovo 15 d., penktadienis

Nelaimingumo algoritmas

   Dalis žmonijos negali džiaugtis gyvenimu, nes jų gyvenimas suknistas, jie nuo visko pavargę, kenčia, pergyvena, nervinasi, verkšlena dėl neįgyvendintų siekių, lūkesčių bei svajonių. Kodėl taip yra? Tūlas krikščionis ko gero pasakytų, kad priežastis yra paprasta: mažai tikėjimo ir maldos. Gal ir taip, bet nemanau, kad tai aksioma ar taisyklė, veikiau tikimybė. Esu linkęs manyti, kad didžioji dalis mūsų nelaimingumo ateina dėl netinkamo santykio su esamu momentu ir troškimais bei svajonėmis. Dažnas gyvename ateityje arba praeityje, o tai nulemia esamo momento vertinimą. Gyvendami praeitimi, niekaip neatsikratysime jos sukelto skausmo, o ir dabartį vertinsime pagal jos sukeltus padarinius. Gyvendami ateitimi, svajonėmis apie tai ką galėtume turėti, bet neturime, jausime kasdienį nepasitenkinimą ne tik tuo ko dar negavome, bet tikėtina, kad ir save kaip asmenybę imsime vertinti žvelgdami pro iškreiptą veidrodį.
   Galvoju, gal ne be veikalo Jėzus sakė nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo (Mt 6,34). Gyvenkime šiandien, gyvenkime dabar, nes, jei negyvename pagal šį Jėzaus priesaką, tada nelaimingumo algoritmas gaunasi labai paprastas:
   1. Nuvertinti tai ką turi
   2. Sureikšminti tai ko neturi
   Nelaimingumo jausmas garantuotas. Vaistas pagyti labai paprastas, nesisielok dėl praeities, nesvaik apie ateitį, gyvenk dabar. Džiaukis tuo ką turi ir neliūdėk dėl to ką manaisi galintis turėti. Žinoma, svajoti ir siekti, kad esama netenkinanti situacija pasikeistų yra geras troškimas, blogai kai tas troškimas pradeda griauti tavo paties gyvenimą. Tokį žmogų belieka užjausti, nes jo gyvenimas išties panašus į tą vietą kurioje tik verksmas ir dantų griežimas. Bėda tik ta, kad jei įsisukai į tokį ratą tada sunku jį nutraukti, jis pamažėle tampa savotišku tavo stabuku, kuris užstoja ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet Dievą, taip pamažėle nužudydamas bet kokią meilę; sau, žmonėms ir Dievui.

2019 m. vasario 5 d., antradienis

Šv. Paulius Mikis ir draugai bei Dievo pokštai

Brevijoriaus kalendorius. Vasario 6 d.
   Nenustoju tvirtinti, kad mano ir Dievo santykis yra pagrįstas humoru, tad noriu papasakoti vieną šiame santykyje atsiradusį papokštavimą. Taigi, 1999 metai. Būdamas pranciškonų postulantu Kretingoje, pirmą kartą į rankas paėmiau brevijorių. Bevartant jame esantį kalendorių negalėjau nepastebėti ir pasijuokti iš vasario 6 d. esančio minėjimo. Šią dieną minimas šv. Paulius Mikis ir jo draugai. Žinoma, nepaisant jo ir draugų kankinystės, juoką kėlė asociacijos su Disnėjaus animacinių filmų herojais: Peliukas Mikis ir jo draugai Plutas, Donaldas, Minė ir kiti. Taigi nuo to laiko, kiekviena proga, ypač jei pasitaikydavo koks pirmą kart besimeldžiantis brevijorių, jaučiau nenumaldomą pareigą užrodyti šią šventę.
   Praėjo daug metų, susituokėme su mano žmona Ūla. Netrukus po vestuvių netikėtai susivokiau, kad mūsų vestuvės įvyko būtent per Pauliaus Mikio ir jo draugų minėjimą, 2016 vasario 6 dieną. Taigi, kaip ir sakiau, mes su Dievu mėgstame pajuokauti, tik gal jo pokštai būna labiau netikėti. Štai ir turime santuokos globėjus, Paulių Mikį ir jo draugus.
   Šventasis Pauliau Miki ir jo draugai, melskite už mus. Amen.
Šv. Pauliaus Mikio ir jo draugų dieną susituokę Ūla ir Gabrielius
   P.S. Tiems kas nežinote šio šventojo, įdedu tekstuką iš bernardinai.lt:
   Vasario 6 d. minime šv. Paulių Mikį bei kitus jėzuitų ir pranciškonų kankinius Japonijoje. Paulius Mikis ir Japonijos kankiniai bei pranciškonų misionieriai mirė 1597 m.
   Po Pranciškaus Ksavero apaštalavimo Japonijoje jo darbą tęsė būrys jėzuitų japonų ir misionierių pranciškonų. Jie tapo vienais pirmųjų kankinių Tolimuosiuose Rytuose. Tarp jų buvo ir 33 metų jėzuitų brolis Paulius Mikis, rengęsis tapti kunigu bei daug pamokslavęs po savo šalį, taip pat 18-metis Jonas Gotosas ir 64 metų brolis Jokūbas Kizajas. Imperatoriaus įsakymu šie trys vienuoliai buvo suimti Meake ir per žiemą vežiojami po Japonijos miestus. Tačiau ta kelionė tapo ne išniekinimu, bet garbe Kristaus tikėjimui, nes taip vežami jie vis dar atvertinėjo žmones į krikščionybę. Galiausiai visi trys Nagasakyje buvo nukryžiuoti kartu su 23 pranciškonais. Tarp jų buvo nukankinti 6 mažesnieji broliai pranciškonai ir 17 japonų pasauliečių pranciškonų nuo 12 iki 40 metų amžiaus.
   Popiežius Urbonas VIII paskelbė juos palaimintaisiais, o popiežius Pijus IX 1862 m. kanonizavo.

2019 m. sausio 8 d., antradienis

Katalikai ortodoksai? Ne, negirdėjau...

   Kažkada perskaitęs Chestertono „Ortodoksija“ pradėjau ją siūlyti kitiems, tad kaskart nustebdavau, kai dažnai susilaukdavau atsakymo : Ortodoksai (arba stačiatikiai, pravoslavai) manęs nedomina. Žinoma, tada tekdavo aiškinti, kad knyga visai ne apie pastaruosius. Kartais po tokio atsakymo užduodavau klausimą:  O kodėl tu manai, kad būtent jie yra ortodoksai? Daug kas sutrikdavo.
   Žodžiu, taip pusiau juokais svarstant, katalikas stačiatikių Bažnyčią vadinantis ortodoksais, tiesiogine šio žodžio prasme teigia, kad jų išpažinimas yra tikras. Toks katalikas savęs ortodoksu niekada nepavadins ir tada gaunasi, kad jis nelaiko savo išpažinimo tokiu tikru kaip stačiatikiu. Nors žinoma, jei paklaustum, kieno gi tas tikėjimas ir išpažinimas tikresnis, ko gero iškart susilauktum atsakymo, kad katalikiškas.
   Patys stačiatikiai savo tikybą vadina православие (liet. teisingas garbinimas arba šlovinimas; ), tad čia kaip ir problemų nekiltų, nes kaip bešlovinsi Viešpatį, tai bus teisinga. Dėl stačiatikių, pavadinimas kaba apie išorinę apeigų formą, istoriškai susiformavęs Lietuvoje. Ne originalas, bet užtat lietuviškas bei savitas, o man pačiam dar ir gražiai skamba. Na, o kas yra tie ortodoksai (liet. tikratikiai) čia tegul kiekvienas asmeniškai nusprendžia.
   
   P.S. pastaba, kad nekiltų nesusipratimų: pravoslvalų nelaikau eretikais ar prastesniais tikinčiaisiais, tiesiog nesu linkęs vieniems jiems atiduoti garbę vadintis ortodoksais :)

2019 m. sausio 3 d., ketvirtadienis

Postkalėdiniai pamąstymai: Ką švenčiame - Kristaus gimtadienį ar gimimą?

   Per kiekvienas Kalėdas vis gaunu sveikinimų kuriuose rašoma: Sveikinu su Jėzaus gimtadieniu. Šiemet susimąsčiau, ką vis tik švenčiame, gimimą ar gimtadienį? Žinoma, čia gal labiau sąvokų klausimas ir daug kam pasirodys beprasmis, tačiau esu įsitikinęs, kad netikslios sąvokos ilgainiui iškreipia esmę, tad trumpai žvilgtelėkime į tai kas gi švenčiama.
   Taigi, jei šveičiame gimtadienį. Gimtadienis yra chronologinis žmogaus brandos minėjimas ir gimimo dienos minėjimas. Taigi, kiekvienais metais yra prisimenama diena kada žmogus iš motinos įsčių atėjo į šį pasaulį. Taigi, nuo to momento mes skaičiuojame kiek laiko žmogus yra žemėje. Kai švenčiame gimtadienį, mes sveikiname jubiliatą su suėjusių metų sukaktimi. Kai švenčiame seniau mirusio asmens gimtadienį, mes jį minime. Taigi, gimtadienis yra žmogaus pragyventų metų žemėje skaičiavimas ir jei švęstume Jėzaus gimtadienį, tai šiemet per Kalėdas turėjome ant prakartėlės užrašyti Jėzus 2018, ar kažką panašaus.
   Jei švenčiame gimimą. Čia mums padės liturgijos samprata ir kartotė. Liturgija yra to meto įvykių sudabartinimas. Kitaip tariant tam tikra kelionė laiku. Liturginiame šventime mes dalyvaujame to meto įvykyje, taip tarsi jis vyktų dabar. Kaip šv. Mišių metu mes dalyvaujame realioje Jėzaus aukoje, ne naujoje, bet toje vienintelėje kuri įvyko ant Golgotos, taip ir bet kurioje religinėje šventėje, mes nusikeliame į tą laiką. Kartotė padeda išgyventi tą konkretų įvykį, o ne kas kart jį prisimenant paminėti kaip kažką kas vyko praeityje. Galų gale ir liturginis kalendorius nurodo, kad švenčiame Kristaus gimimą, o ne gimtadienį minime.
   Taigi, nesinori pasirodyti piktu moralistu, bet tie kas sveikina su Jėzaus gimtadieniu, ko gero nelabai susivokė kas gi čia prieš pora savaičių (tūkstantmečių) įvyko.

2018 m. rugpjūčio 30 d., ketvirtadienis

Išpažinties vardai

   Dažnai tenka išgirsti Atgailos sakramentą vadinant pačiais įvairiausiais vardais, nors dažniausias žinoma išpažintis. Nesileidžiant į pamąstymus apie tai, kad gal būt kiekvienas kuris naudoja kokį nors konkretų pavadinimą, nesąmoningai akcentuoja kokią nors šio sakramento dalį, tiesiog pasidalinsiu kokus ir kodėl pavadinimus išskiria Katalikų Bažnyčios katekizmas.
   Šis sakramentas yra vadinamas atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu įvykdo Jėzaus raginimą atsiversti. Jis atveria kelią sugrįžti pas Tėvą, nuo kurio buvo nutolta per nuodėmę. Tad tokiu būdu mes kaskart nueidami prie klausyklos esame raginami naujam atsivertimui.
   Kitas pavadinimas kurį išskiria Katekizmas yra atgailos sakramentas. Taip jis vadinamas nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsivertus gailėtis už padarytas nuodėmes ir už jas atsilyginti.
   Jis vadinamas ir išpažinties sakramentu. Čia esminis jo elementas yra prisipažinimas arba kitaip tariant nuodėmių išpažinimas kunigui. Išpažįstant nuodėmes  taip pat vyksta ir Dievo šventumo bei gailestingumo nusidėjusiam žmogui pripažinimas ir pašlovinimas.
   Kitas pavadinimas yra atleidimo sakramentas, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas penitentui suteikia atleidimą ir ramybę.
   Sutaikinimo sakramentas, nes nusidėjėliui dovanojama sutaikinanti Dievo meilė.