Dažnai būna taip, kad Jėzus stovi prie durų laukdamas kol
atidarysime (plg. Apr 3,20), o mes laikome duris užrėmę, su siaubu galvodami,
kad jis įžengs į mūsų gyvenimus ir pradės viską kaitalioti. Mes tai esame
pripratę būti savo komforto zonoje, kad visiškai nenorime, jog kažkoks Jėzus,
ką nors čia kaitaliotų. Mes dažnai laikomės įsikibę į savo komforto zonos
ribas, ir drebame jei kas nors į jas kėsinasi. Tam priežasčių yra įvairiausių:
mūsų sužeistumas, nuodėmingumas, apsipratimas, dvasinė tinginystė, abuojumas,
baimės, pasitikėjimo Dievu stoka ir pan. Mes lūpomis deklaruojamą visišką
atsidavimą Kristui, o į širdį ir į gyvenimą jo nenorime įsileisti. Mes tarsi ir
norime, kad Jėzus ateitų, bet bijome tų pokyčių kurie laukia, todėl dažnai
nesąmoningai uždarome jam kelią. Dažnai mes bijome pamatyti tiesą apie save,
nes žinome, kad tai skauda, juk bet kokia sena žaizda, užsitraukusi randais, ją
prakrapščius vėl skauda, bet kartais tai būtina mūsų gijimui. Dažnai mes būname
kaip tie kūdikiai, kurie prisidarę į vystyklus sėdime patenkinti (mus šilta ir
gera), tačiau pabandžius pakeisti vystyklus, mes imame rėkti. Pakeitus
vystyklus mums vėl gera ir jauku. Tad leiskime Jėzui pakeisti mūsų vystyklus,
kad būtume švarūs ir sveiki.
Komentarai
Rašyti komentarą