Dažnai tenka išgirsti nuomonę, jog V
– VI a. Katalikų bažnyčia rimtai svarstė klausimą apie tai ar
moteris turi sielą ir ar ji apskritai gali būti vadinama žmogumi?
Tad trumpai panagrinėkime iš kur kyla tokia mintis.
585 metais Macono miestelyje (dabartinė
Prancūzijos teritorija) vyko vietos vyskupų sinodas. Turo vyskupas
Grigalius veikale „Frankų istorija“ rašo, jog vienas iš
vyskupų redaguojant nutarimų tekstus pastebėjo, jog moters
negalima vadinti žmogumi. Tačiau oficialiuose dokumentuose apie tai
nieko neužsimenama. Panašu, kad tai buvo privataus pokalbio,
tikėtina vykusio pertraukos metu mestelėta frazė, kuri buvo labiau
filologinio, o ne teologinio pobūdžio. Klasikinėje lotynų kalboje
žodis homo reiškia žmogų,
neskirstant į lytis, o vyras nusakomas žodžiu vir.
Prancūzų kalboje naudotas tik vienas žodis homme,
kuri vartota įvardinti tiek žmogui,tiek vyrui. VI a. žodis vir
ima nykti iš lotynų kalbos, o
homo įgauna naują
prasmę, o būtent pažymėti vyrą, taip pat kartais šiuo žodžiu
būdavo įvardijamos ir dailiosios lyties atstovės; anksčiau
įvardinant moterį buvo naudojamas žodis mulier.
Būtent dėl šios naujos žodžio homo
prasmės ir kilo vyskupo nepasitenkinimas, bet kaip pastebi pats
Grigalius, pasisakiusysis buvo tuoj pat nutildytas. Veikiausiai iš čia ir kilo šis keistas tikėjimas, tuo jog Katalikų bažnyčia neigė moters buvimą žmogumi ir kad rimtai svarstė jos sielos klausimą.
Komentarai
Rašyti komentarą