Nukryžiavimas buvo Romos imperijos egzekucijos metodas, skirtas ne tik nužudyti, bet ir atgrasyti. Tai buvo vieša bausmė, skirta vergams, maištininkams ir pavergtų teritorijų gyventojams. Kai paskaitų metu paklausiu nuo ko miršta nukryžiuotas žmogus, paprastai susilaukiu įdomių atsakymų, tačiau dažniausi būna skausmo šokas, nukraujavimas, sepsis. Tačiau tiesa daug baisesnė, nes žmogus paprastai nemirdavo nuo nukraujavimo ar kitų išvardintų priežasčių, tad pabandykime išsiaiškinti kas sukeldavo kabančio ant kryžiaus mirtį.
Tai, kad vinys buvo kalamos per delną yra dailininkų išmislas, nes kalama buvo per riešo sritį, delnai tiesiog neišlaikytų kūno svorio. Per riešą eina stiprūs kaulai ir sausgyslės. Ten taip pat randasi daug nervų jungčių. Pažeidus vidurinį nervą, skausmas būtų aštrus, deginantis, plintantis į ranką, tai būtų panašų į nuolatinį elektros smūgio pojūtį. Tačiau didžiausias pavojus buvo ne pati trauma, o kvėpavimo mechanika. Kai kūnas kabo ištiestomis rankomis, krūtinės ląsta lieka įkvėpimo padėtyje, tad iškvėpti orą darosi sunku. Norint išstumti orą iš plaučių, reikia pakilti, t.y. atsiremti į pervertas kojas ir pakelti visą kūną. Kvėpavimas tampa sąmoningu, tačiau labai skausmingu veiksmu. Galiausiai žmogus išsenka ir nebegali pasikelti tam, kad galėtų normaliai kvėpuoti.
Po valandos tokio kabėjimo, nuo kūno svorio pradeda išnirti pečiai, žmogui darosi vis sudėtingiau pasikelti ant prikaltų kojų ir įkvėpti oro. Organizme kaupiasi anglies dioksidas, kraujas rūgštėja, prasideda respiratorinė acidozė. Širdis dirba vis sunkiau. Pridėkime dar ir greitai atėjusią dehidrataciją, kraujo netekimą, galimai prieš tai patirtą plakimą ar kitą fizinį smurtą, ir organizmo funkcijos pradeda sistemingai atsisakinėti. Smegenys, dėl deguonies trūkumo, pradeda panikuoti. Raumenys praranda kontrolę, tad prasideda stiprūs raumenų spazmai ir drebulys. Kūnas nebegali koordinuoti tinkamo kvėpavimo. Diafragma pradeda silpti. Plaučiai nebegali pilnai išsiplėsti. Prasideda sąmonės praradimai. Galų gale nebegalėdamas įkvėpti oro, nukryžiuotasis miršta. Taigi, mirtis ant kryžiaus yra lėta asfiksija, t.y. mirtis dėl uždusimo, dažnai lydima širdies ritmo sutrikimų ar galimo šoko. Kai kuriais atvejais galėjo įvykti širdies plyšimas ar skysčio kaupimasis aplink širdį ir plaučius.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad mirtis galėjo ištikti per kelias valandas, tačiau kartais žmonės išgyvendavo ir kelias dienas. Romėnai turėjo metodą procesui pagreitinti – kojų sulaužymą (crurifragium). Sulaužius kojas, žmogus nebegalėdavo pasikelti kvėpuoti. Uždusimas įvykdavo greičiau. Istorijoje nukryžiavimas buvo panaikintas, kai Romos imperijoje įsigalėjo krikščionybė. Simbolis, kuris kadaise reiškė pažeminimą ir siaubą, tapo religiniu ženklu. Tai viena iš keisčiausių kultūrinių transformacijų žmonijos istorijoje: egzekucijos įrankis tapo išganymo simboliu.
Komentarai
Rašyti komentarą