Creatio ex nihilo

   Šventasis Raštas prasideda nuo žodžių: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1,1). Ši pradžia mums nurodo, kad Dievas yra visa ko Kūrėjas. Tai grynai tikėjimo pozicija, nieko mums nekalbanti apie gamtamokslines ar filosofines koncepcijas. Pirmuoju atveju verta atminti, kad Šventasis Raštas nėra gamtamokslio vadovėlis, antruoju galime kapstyti giliau. Pasigilinę atrandame jau filosfiškesnę mintį: „Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų“ (2 Mak 7,28). Iš šios citatos išplaukia krikščioniškas tikėjimas, kad Dievas visatą kūrė iš nieko. Šią mintį pagilino vėlesni teologai ir filosofai.

   Ši idėja buvo visiškai nauja to meto aplinkinių religijų kontekste. Atmetant pasaulio atsiradimą iš pirmapradžio chaoso, Dievas čia suvokiamas kaip ir pirmapradžio chaoso kūrėjas ir kaip visų daiktų sutvėrėjas. Jis suvokiamas kaip tas kuriam nereikėjo jokios pirminės medžiagos kurti pasauliui.

   Na, o mūsų laikais, visatos sukūrimo iš nieko koncepcija yra tiek filosofinių tiek teologinių svarstymų dalis, kuri dažnai nepelnytai supriešinama su gamtamokslinėmis koncepcijomis. Kaip ten bebūtų, visatos atsiradimo ir to kas vyko iki jos klausimas kol kas lieka slėpiniu į kurį gamtamokslis tikslaus atsakymo neturi, tad belieka į jį žvelgti tik tikėjimo žvilgsniu. Na ir žinoma viltis, kad kažkada mes tai išsiaiškinsime.