Kartais sutinku krikščionių kurie remdamiesi šiais Jėzaus žodžiais: Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. (Mt 10,37) teigia, kad Dievą reikia mylėti labiau nei savo artimuosius. Kai kurie piktinasi šiais žodžiais, juk kaip įmanoma mylėti Dievą ir mažiau mylėti savo artimuosius. Tačiau jei kas nors teigia, kad ši eilutė ragina mažiau mylėti savo artimuosius, tai toks žmogus išties nemato Dievo žodžio visumos. Taip, Dievą reikia mylėti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12,30), tačiau čia meilė nėra tik vienkryptė ar skirta tik Dievui, nes buvo pasakyta, kad „mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mk 12,31) negana to tai svarbiausi įsakymai, nes „nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12,31). Teisinga meilės išraiška pasidalina į begalę krypčių, ,t.y. į Dievą, tavo šeimos narius ir begalę brolių ir sesių kuriuos sutinki per savo gyvenimą.
Artėdami prie Dievo ir augdami meilėje jam, mes išmokstame teisingai mylėti. Kuo labiau mylime Dievą, tuo labiau pamilstame ir savo artimą. Manymas, kad Dievas pavydi meilės kurią mes kreipiame į savo artima ar kad pavydi meilės kuri vienija jo kūriniją, esti paikas, nes Dievas juk ir yra tos meilės šaltinis, tokiu atveju galima sakyti, kad jis pavydėtų pats savęs ir sau pačiam. Meilė Dievui ir meilė artimui tiek glaudžiai susijusios, kad viena be kituos negali egzistuoti. Šis neišardomas ryšys puikiai apibrėžtas apaštalo: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“ (1 Jn 4,20).
Gana dažnai pasitaiko taip, kad tikintieji stato į pirmą vietą meilę Dievui, taip apleisdami savo šeimas, nustodami bendrauti su savo vaikais ar tėvais. Tokiu atveju turėtume suvokti, kad į šitokią meilę įsimetė kažkoks melas, kad tai yra iškreipta meilės forma. Šis iškreiptas santykis apima ne tik meilę artimui, bet ir Dievui ir net sau pačiam. Tokiu atveju belieka melstis, kad Viešpats gydytų mano meilę jam ir per tai meilę ir artimiesiems.
Tad tam tikra prasme mes galime sakyti, kad visų pirma tu privalai mylėti artimą ir tik tada galėsi tikrai mylėti Dievą, o pamilus visomis jėgomis Dievą atsiras naujas meilės santykis su savo artimu. Šis meilės santykis turi būti visa keičiantis ir auginantis santyki su artimaisiais ir pačiu meilės šaltiniu Dievu.
Artėdami prie Dievo ir augdami meilėje jam, mes išmokstame teisingai mylėti. Kuo labiau mylime Dievą, tuo labiau pamilstame ir savo artimą. Manymas, kad Dievas pavydi meilės kurią mes kreipiame į savo artima ar kad pavydi meilės kuri vienija jo kūriniją, esti paikas, nes Dievas juk ir yra tos meilės šaltinis, tokiu atveju galima sakyti, kad jis pavydėtų pats savęs ir sau pačiam. Meilė Dievui ir meilė artimui tiek glaudžiai susijusios, kad viena be kituos negali egzistuoti. Šis neišardomas ryšys puikiai apibrėžtas apaštalo: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“ (1 Jn 4,20).
Gana dažnai pasitaiko taip, kad tikintieji stato į pirmą vietą meilę Dievui, taip apleisdami savo šeimas, nustodami bendrauti su savo vaikais ar tėvais. Tokiu atveju turėtume suvokti, kad į šitokią meilę įsimetė kažkoks melas, kad tai yra iškreipta meilės forma. Šis iškreiptas santykis apima ne tik meilę artimui, bet ir Dievui ir net sau pačiam. Tokiu atveju belieka melstis, kad Viešpats gydytų mano meilę jam ir per tai meilę ir artimiesiems.
Tad tam tikra prasme mes galime sakyti, kad visų pirma tu privalai mylėti artimą ir tik tada galėsi tikrai mylėti Dievą, o pamilus visomis jėgomis Dievą atsiras naujas meilės santykis su savo artimu. Šis meilės santykis turi būti visa keičiantis ir auginantis santyki su artimaisiais ir pačiu meilės šaltiniu Dievu.
Dievą mylėti per artimą. Matyti Dievą kiekviename žmoguje ir mylėti Dievą, esantį žmonėse o ne tuos žmones pirmiausia. Aš taip aiškinčiau. Man dar skaitant vizualizavosi šita vertybių hierarchija - kaip stiklinė vandens, jei ji teisingai laikoma, gali išlaikyti vandenį, jei apversi, vanduo išbėgs. Todėl ir čia reikia vertybes reikia teisingai rikiuoti, kad tas vanduo neišsilaistytų.
AtsakytiPanaikintiŠventasis Raštas mums kalba būtent apie artimo meilę, o ne apie Dievo meilę savo artimajame: mylėk savo artimą, kaip save patį, o ne mylėk Dievą savo artimajame. Kita vertus Jėzus sakė: ką padarėte vienam iš šitų, man padarėte. Tačiau čia vėlgi nesakyčiau kad kalbama apie apie meilę Dievui savo artimajame, ar ne? Daryčiau prielaidą, kad Dievo įžvelgimo aspektas savo artimajame yra kiek vėlesnis už biblinius tekstus.
PanaikintiBet juk žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai ką tuomet mylėti kitame? Kokį paveikslą? Mylėti Dievo paveikslą savyje ir kitame.
Panaikinti