Kartais Jėzus kalba apie amžiną pragaro ugnį, kaip kad pavyzdžiui: Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams! (Mt 25,41 taip pat žr. Mt 3,10; Mt 5,22; Mt 7,19; Mt 13,40.42). Apie pragaro liepsnas kalbama ir kituose Naujojo Testamento tekstuose (plg. Jud 1,7; Apr 14,10; Apr 19,20) Apr 20,10.14-15; Apr 2,8). Šie tekstai kalba simboline kalba, perteikdami to meto žmonėms suvokiamus simbolius. Visi suprantame, kad materiali ugnis teikia skausmą ir kančią, tad gal neatsitiktinai toks įvaizdis pasirinktas simboliškai perteikti amžinas kančias pragare. Patį pragaro ugnies įvaizdį kartais palydi kirminų paminėjimas, pvz. būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta (Mk 9,48). Kodėl gi šie įvaizdžiai sugretinami? Panašu, kad šie įvaizdžiai pasiskolinti iš mėšlyno. Seniau visas šiukšles mesdavo į vieną duobę, kurioje atliekos pūdamos dažnai degdavo ir savaime suprantama jose visuomet knibždėdavo begalė kirminų. Kartais pasitaikydavo kad mėšlynas dėl puvimo procesų pastoviai smilkdavo ar net degdavo. Mėšlynas buvo laikomas nešvaria vieta, kuri suteršia ne tik aplinka, bet ir patį žmogų, tad palyginimas su tokia vieta, to meto klausytojams, turėjo reikšti kažką šlykštaus bei atstumiančio. Mėšlynas radosi už miesto, tad archajiniam žmogui tai galėjo kalbėti ir apie tai, kad tu būsi pašalintas iš Dievo laiminamo kosmoso ir pateksi chaoso karalystę, tad visi klausytojai turėjo suprasti, kad būdamas tokioje vietoje tik kentėsi, nes toje vietoje nėra nei Dievo nei jo meilės. Tai prakeikta vieta.
Komentarai
Rašyti komentarą