Žmogus turi polinkį į nuodėmę, tą galime pastebėti kiekvienas. Dalis iš mūsų vis daro tas pačias nuodėmes, dalis vos nugalime vienas, tuoj pamatome, kad jau darome kitas. Ši dvasinė kova vyksta nuolat. Mes kaunamės, vienas kovas laimime, kitas pralaimime. Šis dvasinė kova yra mūsų šventėjimo procesas, kurios pabaigoje viliamės laimėti mūšį.
Neseniai suvokiau, kad jei reikėtų apibūdinti nuodėmingo žmogaus būtį, tai sulyginčiau ją su alkoholizmu. Alkoholikas gali 10 metų negerti, bet vos paragauja alkoholio iškart vėl atkrinta. Taip yra ir su nuodėme. Tu gali būti ją nugalėjęs, jau daug metų jos nedaryti, bet kartą padaręs vėl turėsi iš naujo su ja kovoti.
Todėl alkoholikai kurie išsikapstė iš tos bėdos, pasakodami apie savo kovą sako: Aš esu alkoholikas; nes bet kada vėl gali atkristi. Ir čia nesvarbu, kiek laiko jie negėrė, čia esmė yra tame, kad jie žino, jog čia kaip toje reklamoje: kartą paragavęs negali sustoti. Jie niekada nesako: Aš buvęs alkoholikas. Su mūsų nuodėmingu gyvenimu yra lygiai taip pat. Štai mes meldžiamės ir nesakome: Viešpatie, pasigailėk manęs buvusio nusidėjėlio; tačiau, kokie šventi bebūtume, mes visuomet sakome: Viešpatie, pasigailėk manęs nusidėjėlio. Tokiu būdu mes suvokiame, kad nors dabar ir nedarome nuodėmių, tačiau bet kada galime atkristi. Tad kaskart, sakydami „pasigailėk manęs nusidėjėlio“ suvokime savo prigimties trapumą ir tai, kad dvasinė kova tęsiasi visą gyvenimą ir čia nesvarbu kiek tu esi šventas. Paradoksalu tai, kad kuo žmonės šventesni, tuo daugiau jie savo nuodėmių suvokia. Čia kaip toje patarlėje: net ir šventieji nusideda septynis kartus dienoje. Mes esame nusidėjėliai ir dvasinė kova tęsiasi.
Komentarai
Rašyti komentarą