Pora istorinių pastabų apie tarpininką išpažintyje

   Dažnai girdžiu teiginį, jog išpažintis nereikalinga, nes žmogui nereikia tarpininkų tarp jo ir Dievo. Toks teigėjas paprastai sako, kad išpažintis buvo dirbtinai sugalvota (čia būna įvairios variacijos, kaip kad žmonių kontrolė ir pan.). Šį kartą parašysiu kelis pastebėjimus, nesigilindamas į išpažinties svarbą, jos dvasines bei psichologines ypatybes, tik šiaip kelios istorinės detalės apie tarpininkus.

   Taigi, Senojo Testamento laikai. Nors tuo metu nebuvo išpažinties sakramento, tačiau žmonėms kažkaip reikėjo išpirkti savo nuodėmes, tad izraelitai turėjo vadinamuosius atpirkimo ožius. Tai buvo ožiai, ant kurių rituališkai būdavo sukraunamos visos nuodėmės ir ožys išvaromas į dykumą, demonų buveinę. Taip pat nuodėmės būdavo atperkamos aukojant gyvulius Jahvei. Taigi, ką mes čia matome? Nepaisant to, kad nebuvo išpažinties, tarpininkas buvo. Jo vaidmenį atliko gyvūnai.
   Toliau, krikščionybės pradžia. Vis dar nėra mums pažįstamos išpažinties, tačiau egzistuoja vieša išpažintis, kai nusidėjėlis stoja prieš visą bendruomenę ir viešai išpažįsta savo nuodėmes. Ką gi mes čia matome? Tarpininko vaidmenį čia atlieka visa bendruomenė.
   Žinoma, vieša išpažintis greičiausiai sukeldavo ir daug problemų, pvz. vienas prisipažįsta, kad iš kito pavogė karvę ir štai du krikščionys susipyksta (čia tik hipotetinė situacija). Pamažėle buvo pereita prie tokio išpažinties pavidalo kokį mes turime dabar. Tad gaunasi, jog krikščionybėje ir iki jos, nuodėmių perdavimo tarpininkas buvo visada, tik dabar tas pavidalas yra išgrynintas iki mums pažįstamo.