Šv. Klemensas Romietis apie feniksą kaip prisikėlimo simbolį

Fenikso graviūra iš Aberdeen'o Bestiariumo

   Senovėje tikėta realiu paukščio fenikso egzistavimu. Apie jį pirmasis kalbėjo Herodotas, taip pat daug kitų antikinių ir vėlesnių istorijų bei geografų. Krikščionys šią legendą pritaikė savo reikmėm ir kaip simbolį kalbantį apie Kristaus bei žmonijos prisikėlimą naudojo dar ir po viduramžių. Taigi, Kristaus prisikėlimo šventės proga, noriu pacituoti šv. Klemenso Romiečio, kuris anot Euzebijaus Bažnyčios istorijos Apaštališkąjį sostą valdė ketvirtasis, o vyskupu buvo nuo 92 iki 101 metų, teksto ištrauką, kurioje fenikso įvaizdžiu kalbama apie prisikėlimą:

   „Pažvelkime į nepaprastą ženklą, pasirodantį Rytų kraštuose, tai yra netoli Arabijos. Mat yra paukštis, vadinamas feniksu; ji būdamas vienintelis toks, gyvena penkis šimtus metų; atėjus susinaikinimo metui, iš smilkalų, miros ir kitų kvapnių augalų pats suka sau mirties lizdą, į kurį, pasibaigus laikui, įžengia ir miršta. Iš pūvančio kūno išauga toks kirminas, kuris, maitindamasis mirusio gyvūno drėgme, auginasi sparnus. Paskui, suaugęs, pakelia aną lizdą, kuriame guli jo pirmtako kaulai, ir, nešdamasis jį, keliauja iš Arabijos krašto iki pat Egipto į miestą, vadinamą Heliopoliu. Visiems stebint, vidudienį atskridęs prie Saulės aukuro, padeda ant jo kaulus ir tuomet išskuba atgal. O žyniai pasižiūri į metraščių įrašus ir atranda, kad jis atkeliavo, pasibaigus penkišimtiesiems metams.

   Nejaugi dar manote, kad būtų didelis ir neįprastas stebuklas, jei visa ko Kūrėjas prirengtų prisikėlimą tų, kurie jam šventai tarnavo tvirto tikėjimo pasitikėjime, kai netgi paukščio pavyzdžiu parodo mums savojo pažado didybę?“ (šv. Klemensas Romietis Laiškas korintiečiams 25,1 – 26,1).