Labai dažnai tenka susidurti su tuo, kad žmonės pradeda save laikyti budizmo, induizmo ar dar kokios kitų kraštų religijos išpažinėju. Tada paprastai klausiu: kokias savo religijos apeigas jis praktikuoja, kokias šventes jis švenčia, kokias iniciacijas yra gavęs ir kaip apskritai pasireiškia jo išpažįstama religija jo gyvenime. Paprastai paaiškėja, kad asmuo tik skaito apie tas religijas, na ir kartais papraktikuoja kokią meditaciją ar nereguliariai kartoja mantras. Tada tenka konstatuoti, jog jis tėra besidomintis ta religija, bet ne jos išpažinėjas, tad nereikia savęs apgaudinėti. Žinoma, nemenka dalis tokių asmenų užsigauna, nes aš tokia išvada atseit užgaunu jų religinius jausmus. Gal ir užgaunu, tačiau nemanau, kad vien pasivadinimo kokios nors religijos išpažinėju, juo netapsi.
Žinoma, tada asmuo pradeda apeliuoti į tai, kad jis puikiai išmano savo religiją ir to atseit pakanka. Gal ir kai kuriais atvejais taip ir yra, tačiau norime mes to ar nenorime, jei negyvename tos religijos aplinkoje, ją bus sunkoka suprasti, nes mąstysime tos religijos kurioje esame užaugę koncepcijomis. Mes norime to ar nenorime, turime krikščionišką mentalitetą ir krikščionišką Dievo sampratą. Net ir skaitydami knygas apie kokį budizmą, mes jį vertinsime per kirkšioniško mentaliteto prizmę, o tam, kad suvoktume kitą religiją, kurios koncepcijos nėra mums duodamos taip sakant su motinos pienu, reikia visiško mąstymo persikeitimo.
Žinoma, tada asmuo pradeda apeliuoti į tai, kad jis puikiai išmano savo religiją ir to atseit pakanka. Gal ir kai kuriais atvejais taip ir yra, tačiau norime mes to ar nenorime, jei negyvename tos religijos aplinkoje, ją bus sunkoka suprasti, nes mąstysime tos religijos kurioje esame užaugę koncepcijomis. Mes norime to ar nenorime, turime krikščionišką mentalitetą ir krikščionišką Dievo sampratą. Net ir skaitydami knygas apie kokį budizmą, mes jį vertinsime per kirkšioniško mentaliteto prizmę, o tam, kad suvoktume kitą religiją, kurios koncepcijos nėra mums duodamos taip sakant su motinos pienu, reikia visiško mąstymo persikeitimo.
Tiesiog labai įdomu stebėti, kad vakariečiai neigiantys krikščionybės įtaką jų mąstymui, niekur toliau už krikščionybės ribų, dažnai taip ir nesugeba iškeliauti. Įdomu ir tai, kad save laikantys budistais, induistais ar net ateistais, vis tiek savo gyvenime iš esmės mąsto krikščionišku stiliumi. Aišku, tas mąstymo stilius yra pagrindas, o ant viršaus pristatyta bele kokių kitų stilių architektūros. Na bet ką bestatytume viršuje, pamatas išliks tas pats ir nuo jo niekur nepabėgsi. Esame, kas esame. Esame krikščioniškoji Europa, atmiežta iš vienur ar kitur pasisemtais dvasinio turgaus produktais.
Komentarai
Rašyti komentarą