Turbūt atkreipėte dėmesį į tai, jog Naujojo Testamento tekstuose, pirmieji Kristaus mokiniai vieni kitus vadina šventaisiais. Kartais sutinku asmenų kurie mano, jog tai nuoroda į tai, kad pirmieji amžių krikščionys nedarė nuodėmių, kiti asmenys tiesiog nesupranta kodėl prisireikė vienas kitą vadinti šventaisiais, nes visi juk yra nusidėjėliai.
Pirmiesiems krikščionims savaime suprantama buvo, kad jie yra šventi ne dėl savo turimų savybių ar iš prigimties, jie šventais buvo Jėzuje Kristuje, Dievo pašaukimu (plg. 1 Kor 1,2) t.y. jie nuo savo nuodėmių nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia (1 Kor 6,11). Tokiu būdu pats Jėzus tampa jų šventėjimo garantu (plg 1 Kor 1,30). Buvimas šventu, pirmiesiems krikščionims reiškė priklausymą Jėzui. Broliai raginami šventėti, keičiant savo gyvenimą. Paulius šventėjime į mato Dievo valią: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas (1 Tes 4,3), o taip pat jis pabrėžia, kad visas krikščionio gyvenimas turi būti šventa ir gyva auka Dievui: Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą (Rom 12,1). Jono tradicijoje nurodoma, kad šventiesiems pažadėtas atlygis – paveldėti šventųjų dalį: Tautos įširdo, tačiau atėjo tavo rūstybės laikas, metas teisti mirusius ir atsilyginti savo tarnams, pranašams ir šventiesiems, ir visiems bijantiems tavojo vardo, mažiems ir dideliems, ir metas sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę (Apr 11,18); o Paulius apie tai rašo, kad turime dėkoti Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje (Kol 1,12).
Taigi apibendrinant, galime pasakyti, kad pirmieji krikščionys vienas kitą laikė šventais, ne todėl, kad jie nedarė nuodėmių ar kad turėjo kažkokias ypatingas savybes, bet dėl savo priklausymo Jėzui ir dėl šio priklausymo besikeičiančio gyvenimo. Jiems šventumas reiškė artėjimą prie Dievo keičiant savo gyvenimus.
Pirmiesiems krikščionims savaime suprantama buvo, kad jie yra šventi ne dėl savo turimų savybių ar iš prigimties, jie šventais buvo Jėzuje Kristuje, Dievo pašaukimu (plg. 1 Kor 1,2) t.y. jie nuo savo nuodėmių nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia (1 Kor 6,11). Tokiu būdu pats Jėzus tampa jų šventėjimo garantu (plg 1 Kor 1,30). Buvimas šventu, pirmiesiems krikščionims reiškė priklausymą Jėzui. Broliai raginami šventėti, keičiant savo gyvenimą. Paulius šventėjime į mato Dievo valią: Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas (1 Tes 4,3), o taip pat jis pabrėžia, kad visas krikščionio gyvenimas turi būti šventa ir gyva auka Dievui: Dėl Dievo gailestingumo prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą (Rom 12,1). Jono tradicijoje nurodoma, kad šventiesiems pažadėtas atlygis – paveldėti šventųjų dalį: Tautos įširdo, tačiau atėjo tavo rūstybės laikas, metas teisti mirusius ir atsilyginti savo tarnams, pranašams ir šventiesiems, ir visiems bijantiems tavojo vardo, mažiems ir dideliems, ir metas sunaikinti tuos, kurie niokoja žemę (Apr 11,18); o Paulius apie tai rašo, kad turime dėkoti Tėvui, kuris padarė mus tinkamus paveldėti šventųjų dalį šviesoje (Kol 1,12).
Taigi apibendrinant, galime pasakyti, kad pirmieji krikščionys vienas kitą laikė šventais, ne todėl, kad jie nedarė nuodėmių ar kad turėjo kažkokias ypatingas savybes, bet dėl savo priklausymo Jėzui ir dėl šio priklausymo besikeičiančio gyvenimo. Jiems šventumas reiškė artėjimą prie Dievo keičiant savo gyvenimus.
Komentarai
Rašyti komentarą