Viduramžiški simbolinio mąstymo ypatumai

   Pagal senąją bažnytinę kosmologiją Dievas, žmogus ir kūrinija yra neatskiriami, todėl kiekvienas pasaulyje esantis objektas turėjo slaptą ir simbolinę prasmę. To meto gamtos mokslai (pvz. alchemija) stengėsi susivokti kokie dėsniai veikia pasaulyje, bet labiau perprasti simbolius, nes jų perpratimas buvo visų gamtos mokslų objektas. Todėl viduramžių literatūroje, liturgijoje ir kitur gyvūnams, augalams, mineralams, žmogaus kūno organams būdavo suteikiamos tam tikros simbolinės reikšmės iš kurių kildavo atitinkamos moralinės savybės. Pvz. Drugelis simbolizavo prisikėlimą, o beždžionė puikybę. Viduramžiai nebuvo svarbu tikras gyvūno aprašymas, akcentuotas būtent simbolinis, todėl labai išpopuliarėjo vadinamieji Bestiariumai, kuriuose labai sunku rasti kažką iš realaus gyvūno gyvenimo, bet štai simbolizmo kiek tik nori. Štai pantera laikyta Kristaus simboliu, nes jos riaumojimas išvaiko drakonus, o malonus iš nasrų sklindantis kvapas teikia palaimą, o voverė dėl savo rausvo kailio laikyta šėtono palydos atstove, tad reiškė blogį.

Komentarai