Noriu pasidalinti keliomis Frederick Buechner įžvalgomis apie sūnaus palaidūno palyginimą, o konkrečiai apie tą sūnų kuris liko pas tėvą (patį palyginimą galite skaityti Lk 15,11-32).
Frederick Buechner kalba apie tai, kad nuodėmė būtų pernelyg didingas pavadinimas tam ką patyrė palaidūno brolis laukuose, būdamas tarp karvamėšlių, kur jį pasiekia linksmybių garsai, tačiau kitu požiūriu šis žodis pats tinkamiausias, nes niekur kitur septynios didžiosios nuodėmės neatskleistos taip aiškiai ir su visu jų bjaurumu. Čia rasime viską ir pyktį, ir pavydą, ir godumą. Čia apsireiškia net ir tinginystė, nes vyresnysis sūnus sėdi apsižergęs savo palikimą ir leidžia pelnui augti, o pats nė pirštu nepajudina, Čia atrandame ir gašlumą – kai jam teka seilės pagalvojus apie išsidažiusias paleistuves kurioms jo brolis iššvaistė iš tėvo paveldėtus pinigus. Čia palaidūno brolis atskleidžiamas kaip bedžiaugsmė, egoistiška mūsų blogiausių bruožų karikatūra. Čia svarbu tai, kad tėvas vis tiek jį myli, visada mylėjo ir mylės, tik vyresnysis brolis to niekada nepastebėjo, nes kaulijo ne meilės, o turtų kurie jam teisėtai priklauso. Ožiukas, tėvo parodytas gailestis ir meilė, bei linksmybės galėjo priklausyti jam, tačiau jam niekad į galvą neatėjo viso to paprašyti, nes jis buvo pernelyg užsiėmęs niūriai stengdamasis ištikimai visa tai užsitarnauti.
Ir išties, mes dažnai lyg savaime priimame tai, jog vyresnysis brolis buvo labai doras, nors gal kiek ir pavydus sūnus, kuris teisėtai pasipiktina tokiu dėmesiu broliui palaidūnui, ir retai kada susimąstome, kad kaip ir dauguma Jėzaus palyginimų, jis turi kelis sluoksnius. Perskaitęs šias mintis, suvokiau kodėl vienas iš mano biblistikos dėstytojų sakė, jog palyginime apie sūnų palaidūną, centrinė figūra yra namuose likęs sūnus.
Komentarai
Rašyti komentarą