Dalis žmonijos negali džiaugtis gyvenimu, nes jų gyvenimas suknistas, jie nuo visko pavargę, kenčia, pergyvena, nervinasi, verkšlena dėl neįgyvendintų siekių, lūkesčių bei svajonių. Kodėl taip yra? Tūlas krikščionis ko gero pasakytų, kad priežastis yra paprasta: mažai tikėjimo ir maldos. Gal ir taip, bet nemanau, kad tai aksioma ar taisyklė, veikiau tikimybė. Esu linkęs manyti, kad didžioji dalis mūsų nelaimingumo ateina dėl netinkamo santykio su esamu momentu ir troškimais bei svajonėmis. Dažnas gyvename ateityje arba praeityje, o tai nulemia esamo momento vertinimą. Gyvendami praeitimi, niekaip neatsikratysime jos sukelto skausmo, o ir dabartį vertinsime pagal jos sukeltus padarinius. Gyvendami ateitimi, svajonėmis apie tai ką galėtume turėti, bet neturime, jausime kasdienį nepasitenkinimą ne tik tuo ko dar negavome, bet tikėtina, kad ir save kaip asmenybę imsime vertinti žvelgdami pro iškreiptą veidrodį.
Galvoju, gal ne be veikalo Jėzus sakė nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo (Mt 6,34). Gyvenkime šiandien, gyvenkime dabar, nes, jei negyvename pagal šį Jėzaus priesaką, tada nelaimingumo algoritmas gaunasi labai paprastas:
1. Nuvertinti tai ką turi
2. Sureikšminti tai ko neturi
Nelaimingumo jausmas garantuotas. Vaistas pagyti labai paprastas, nesisielok dėl praeities, nesvaik apie ateitį, gyvenk dabar. Džiaukis tuo ką turi ir neliūdėk dėl to ką manaisi galintis turėti. Žinoma, svajoti ir siekti, kad esama netenkinanti situacija pasikeistų yra geras troškimas, blogai kai tas troškimas pradeda griauti tavo paties gyvenimą. Tokį žmogų belieka užjausti, nes jo gyvenimas išties panašus į tą vietą kurioje tik verksmas ir dantų griežimas. Bėda tik ta, kad jei įsisukai į tokį ratą tada sunku jį nutraukti, jis pamažėle tampa savotišku tavo stabuku, kuris užstoja ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet Dievą, taip pamažėle nužudydamas bet kokią meilę; sau, žmonėms ir Dievui.
Galvoju, gal ne be veikalo Jėzus sakė nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo (Mt 6,34). Gyvenkime šiandien, gyvenkime dabar, nes, jei negyvename pagal šį Jėzaus priesaką, tada nelaimingumo algoritmas gaunasi labai paprastas:
1. Nuvertinti tai ką turi
2. Sureikšminti tai ko neturi
Nelaimingumo jausmas garantuotas. Vaistas pagyti labai paprastas, nesisielok dėl praeities, nesvaik apie ateitį, gyvenk dabar. Džiaukis tuo ką turi ir neliūdėk dėl to ką manaisi galintis turėti. Žinoma, svajoti ir siekti, kad esama netenkinanti situacija pasikeistų yra geras troškimas, blogai kai tas troškimas pradeda griauti tavo paties gyvenimą. Tokį žmogų belieka užjausti, nes jo gyvenimas išties panašus į tą vietą kurioje tik verksmas ir dantų griežimas. Bėda tik ta, kad jei įsisukai į tokį ratą tada sunku jį nutraukti, jis pamažėle tampa savotišku tavo stabuku, kuris užstoja ne tik gyvenimo džiaugsmą, bet Dievą, taip pamažėle nužudydamas bet kokią meilę; sau, žmonėms ir Dievui.
Komentarai
Rašyti komentarą