Santykis – išmokome vertinti gyvą santykį su savo artimu. Jei ankščiau pakako skambučio ir jautėme atlikęs pareiga, tai per šiuos metus supratome, kad to nepakanka. Išmokome labiau vertinti artimuosius (šeimą, draugus, bendradarbius), su kuriais kasdienis bendravimas iki karantino dažnam buvo virtęs formalumu arba tiesiog per menkai vertinamas kaip gėris.
Sakramentai – supratome, kad šventos Mišios nėra tik laikas kai ateini atsėdėti bažnyčioje tą sunkią valandą, tai santykio laikas, kada ateini ypatingu būdu susitikti su eucharistiniu Jėzumi. Supratome, kad nepakanka vien atbūti, reikia dalyvauti. Taip pat suvokėme, kad visas sakramentinis gyvenimas pastatytas ant šio gyvo santykio. Išpažintis, santuoka, krikštas ir kiti sakramentai tapo rodos nepasiekiama tolybė, supratome, kad tai nėra šiaip sau ritualai, tai svarbi tikinčiojo gyvenimo dalis.
Solidarumas – supratome kaip svarbu vienybė kovoje su nematomu priešu. Ir čia nesvarbu kas tas priešas yra, virusas, piktasis ar ideologija, vienas lauke ne karys. Tiek dvasiniame tiek pandeminiame kare sutikome žmones kurie pagelbėjo, palaikė ar kovojo pirmose gretose. Stebino kunigai kurie klausė išpažinčių iš automobilių, stebino šauliai kurie pagelbėjo valstybinėms institucijoms, stebino gydytojai kurie dirbo viršvalandžius, savanoriai kurie jiems pagelbėjo. Matėme daug gražių ir stebuklus primenančių artimo meilės ir solidarumo darbų.
Atsakomybė – supratome kokia svarbi kito gyvybė. Jei ankščiau net ir sirgdami eidavome į darbus, lankydavome artimuosius, dabar bandome saugoti kitą ir to nebedarome. Įdomu buvo stebėti kaip keitėsi ši samprata. Pradžioje žmonės šalindavosi tų kurie vaikšto su kaukėmis, vėliau supratę kas ir kaip pradėjo šalintis tų kas be kaukių. Išmokome elgtis atsakingai, ir bent jau didelė dalis mūsų nesilankė per šventes artimųjų namuose, nes suprato, kad pasielgus neatsakingai, per kitas šventes gali nebūti ką lankyti. Išmokome saugoti savo ir kitų gyvybes, plauti rankas, vėdinti namus ir begalę kitų sveikatai naudingų ir reikalingų dalykų.
Būk budrus – supratome, kad negalima atsipalaiduoti laimėjus mūšį, bet nepabaigus karo. Todėl vis dar kovojame ir nepasiduodame.
Ačiū visiems, kad palaikėte vienas kitą per šį be galo keistą, bet tuo pačiu ir įdomų nuotykį vadinamą karantinu. Neatsipalaiduokime ankščiau laiko, nepraraskime vilties ir mes nugalėsim.
Komentarai
Rašyti komentarą