Pats terminas dievažmogis, neretam suponuoja įsikūnijimo metu atsiradusį Dievo ir žmogaus hibridą, toks savotiškas šiapusybės ir anapusybės mišrūnas, tad jei kalbėtume apie kokius antikinio pasaulio pusdievius, terminas lyg ir tiktų, nes ten visokie herakliai gimdavo iš visokių dzeusų lytinių santykių su Žemės moterimis. Su Jėzumi gi kitaip, jis nebuvo pradėtas lytinių santykių būdu. Jos pradėjimas buvo kardinaliai kitoks. Lytiniai santykiai suponuoja, kad vaisiuje susimaišė dieviškas ir žmogiškas DNR, jų nebuvimas kreipia į kitokybę. Tad nežinau ar verta kalbėti apie jį kaip apie dievažmogį. Keistų išvedžiojimų išgirstu ir po teiginio: Dievas tapo žmogumi. Suprantu, kad kartais be specialaus įsigilinimo gali kilti suvokimas apie tai, kad Dievas pavirto žmogumi arba žmogus Dievu. Tačiau čia vėlgi, katalikiškoje sampratoje nėra jokio virsmo. Dievas nepavirto į žmogų, jis netapo hibridu. Tai aiškiai išsakoma Chalkedono susirinkimo sudarytą kristologinėje formuluotėje teigiančioje, kad Jėzuje Kristuje dieviškoji prigimtis ir žmogiškoji prigimtis jungiasi nesumaišytos, nepakitusios, nepadalytos ir neatskirtos viena nuo kitos. Ką tai reiškia? Tai, kad jis nebuvo Dievo ir žmogaus hibridas, nebuvo jis ir Dievas pavirtęs į žmogų. Jis buvo ir tikras Dievas, ir tikras žmogus tuo pačiu metu. Paradoksas? Taip. Gal būt todėl man ir patinka Bažnyčios mokymas. Paradoksai skatina mąstyti ir gilintis. Būtų nuobodu jei viskas būtų paprasta ir aišku.
Komentarai
Rašyti komentarą