Postkalėdiniai pamąstymai apie Kristaus žmogišką prigimtį

   Kalėdos jau praėjo, tad šiandien vienas trumpas, gal kiek pavėluotas, tad tapęs postkalėdiniu įrašas apie žmogišką Kristaus prigimtį.
   Kristus būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, gimė iš moters. Ką tai reiškia? Jis kaip ir kiekvienas žmogus buvo nešiojamas motinos įsčiose devynis mėnesius. Su savo gimimu iš Mergelės Marijos, Jėzus prisiėmė visą žmogišką prigimtį, visą jo būvį. Jis buvo vaikas. Savo vaikystėje Dievas tiek apsiribojo, kad buvo, kaip teologai įvardina in-fans, t.y. tas kuris negali kalbėti. Jis kalbėjimo turėjo išmokti iš savo motinos.  Ar įsivaizduojate tokį Dievo nusižeminimą, kad jis darė į vystyklus, verkė kai norėjo valgyti, krykštavo kai Marija ir Juozapas su juo žaidė, kai jis vebleno pirmus neaiškius garsus mokydamasis kalbėti, kai jis šliaužiojo mokydamasis vaikščioti?
   Daug kam sunku tokius dalykus įsivaizduoti. Daug kam Jėzus atrodo, kaip kažkoks superherojus kuris nei valgė nei gėrė, o vien mintis apie tai, kad Jėzus darė į vystyklus atrodo šventvagiška. Tačiau jis, apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės (Fil 2,7), t.y. jis niekuo nesiskyrė nuo paprasto žmogaus, jis ir valgė, ir gėrė, ir juokėsi, ir verkė, ir net į tualetą vaikščiojo. Jei viso to nebūtų, jis nebūtų turėjęs žmogiškos prigimties.

Komentarai