Ko gero kiekvienas žinome Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį samarietį (Lk 10,29-37) Šiandien norisi akimirkai stabtelėti ties šiuo pasakojimu.
Šiame palyginime kalbama apie du asmenis (kunigą ir levitą) greičiausiai skubančius į Jeruzalę. Jie abu praeina pro plėšikų baisia sumuštą ir kelkraštyje gulintį kraujais apsipylusį vyrą. Abu vyrai, turėdami liturginių įsipareigojimų, numanomai skuba į Jeruzalės šventyklą pagarbinti Dievo. Tai galima numatyti iš to, kad jie pamatę kruviną vyrą perėjo į kitą kelio pusę. Tokiu būdu jie bandė apsisaugoti nuo kraujo, nes prisilietę prie jo, jie taptų rituališkai nešvariais ir tuomet negalėtų įeiti į šventyklą bei pagarbinti Dievo. Pro šalį ėjo ir trečias vyras, samarietis, kuris visiškai nesimeldžia Jeruzalės šventykloje ir nusprendžia padėti plėšikų sumuštam vyrui. Panašu, kad Jėzus šiuo pasakojimu išskiria tokius dalykus: jei mes manome, kad Dievą pagarbinti yra svarbiau nei pagelbėti artimui, tada mes nežinome, ką reiškia garbinti Dievą, o tas kas mano, jog įsakymas mylėti Dievą ir mylėti artimą tarpusavyje konkuruoja, taip pat nesupranta nė vieno iš jų. Meilė Dievui ir meilė artimui yra tolygūs įstatymai, nes meilė Dievui visų pirma reiškiasi per meilę artimui, o ne atvirkščiai, nes negali mylėti Dievo jei nemyli savo artimo (plg. 1 Jn 4,20).
Komentarai
Rašyti komentarą