Baloje gulėjo prisigėręs alkoholikas. Pro šalį ėjo kunigas, tad žmonės jam ir sako:
-Žiūrėk, čia vienas iš jų kuriuos tu atvertei.
-Greičiausiai taip, tai vienas iš mano atverstų, - atsakė kunigas, - Nes jei jį būtų atvertęs Dievas jis čia negulėtų.
Kaip dažnai mes džiaugiamės tuo, kaip skelbiame Evangeliją? Jaučiamės kieti pamokslininkai ar, kaip kai kurie sako, sugebame suvartyti bet Biblijos srityje? Išties dažnai tenka išgirsti, jog kažkas kažką atvertė, o kartais sutinki žmonių kurie į bažnyčią vaikšto dėl kurio nors kunigo; perkelia kunigą kitur ir jo pasekėjas pakeičia bažnyčią, o jei ana per toli, tada išvis nustoja lankytis.
Kodėl mes dažnai prisirišame (ar pririšame) prie žmogaus, pamiršdami Dievą? Taip, suprantu, yra smagu kai tavimi žavisi, bet jei tu pakeri žmogų savo charizmatiškumu, taip užstodamas Dievą, kiek vertas toks atsivertimas? O gal tai tėra elementari stabmeldystė arba buvimas gerbėju? Taip ir gaunasi, kad kunigai ar kiti Evangelijos skelbėjai susikuria savo fanklubus, o Dievas... kam jis šiuo atveju reikalingas... nebent kai platforma didinti savo gerbėjų ratą.
Tokiu gerbėju ar garbinamuoju ko gero pabuvome kiekvienas, čia aišku viskas priklauso nuo to ką veikėme bažnyčioje, tiesiog jei tai išgyvenate, akimirkai stabtelėkite ir paklauskite savęs, kas jums užstoja Dievą ir ar pats jo neužstoju.
Komentarai
Rašyti komentarą