Kristaus kraujas ir vampyrai

 Pirmaisiais amžiais krikščionys kaltinti visokiais keistais dalykai, nes visas jų mokymas buvo slaptas. Vienas iš slaptumo elementų buvo tas, kad nekrikštyti asmenys negalėjo dalyvauti visoje liturgijoje ir tai pagimdė daug mitų kuriais buvo kaltinti krikščionys. Taigi aplinkiniai girdėdami, kad krikščionys valgo kažkokio Kristaus kūną, manė, kad apeigų metu tikintieji rituališkai suvalgo žmogų, moksliškai tariant yra antropofagai, o jei papraščiau tai - kanibalizmu. Vėliau kai mokymas tapo atviras visiems, toks kaltinimas išnyko, tačiau istorijos bėgyje vis atsirasdavo keistų tikėjimų ne tik iš nekrikščionių, bet ir pačioje Bažnyčioje.

   XV a. Rumunijoje tikėta vampyrais. Kaip ir daug kur tikėta, kad vampyrais po mirties tampa burtininkai, nusidėjėliai bei eretikai. Tuo metu dėl įtakos Rumunijoje kovojo katalikai ir stačiatikiai. Tokioje aplinkoje atsirado tikėjimas, kad žmogus gali tapti vampyru jei pakeis savo tikybą. Taip tikėjo stačiatikiai. To meto stačiatikiai Eucharistiją priimdavo dviem pavidalais (Kristaus kūną ir kraują), o katalikai vienu, t.y. negerdavo Kristaus kraujo. Tad čia aritmetika labai paprasta: asmuo perėjęs į katalikybę ir nebegaudamas gerti Kristaus kraujo, jį pradeda kompensuoti gerdamas žmogaus kraują.

   Tikėjimas tuo kad žmonės tampa vampyrais gana dažnai buvo siejamas su erezijomis, burtininkavimu ar piktais darbais, tad labai natūralu, kad esant įtampai tarp katalikų ir stačiatikių, kurie tuo metu vieni kitus laikė baisiais eretikais, galėjo gimti toks tikėjimas.