2016 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Išpažintis - džiaugsmo sakramentas

   Labai dažnai žmonės išpažintį vertina kaip prievolę ir kažką tokio, kas apkartina ramų krikščionišką gyvenimą. Tačiau iš tiesų susitaikinimo sakramentas yra džiaugsmingas įvykis, kuriame nereikia liūdėti ar rautis plaukus nuo galvos. Visas negatyvas čia kyla dėl to, kad žmogus akcentuoja savo blogumą ir nuodėmių naštą. Tai tam tikra prasme yra egoistiška pozicija. Svarbu atminti tai, kad susitaikinimo sakramento esmė yra ne tai, koks tu buvai ar esi blogas, o tai koks Dievas yra geras ir gailestingas. Šio sakramento centre glūdi ne mano geri ar blogi poelgiai, bet Dievo veikimas ir jo Gailestingumas. Tai suvokus išpažintis nebebus ta bereikalinga našta, kuri privalai periodiškai užsidėti. Priešingai, išpažintis taps džiaugsmo šaltiniu. Čia švenčiamas ne mūsų nuodėmingumas, bet susitaikinimas su Dievu ir bendruomene. Jei suvoksime, kad čia akcentuojamas ne mano nuodėmių didumas, bet švenčiamas Dievo meilės neaprėpiamumas, tuomet galėsime išgyventi gydantį ir visa keičiantį dieviško gailestingumo prisilietimą. Išpažinties sakramentas vadinamas susitaikinimo sakramentu, nes čia švenčiamas susitaikymas, o ne dalijamasi prisiminimais apie mano blogą praeitį.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą