2016 m. liepos 26 d., antradienis

Dvasinis dušas ir kitos išpažinties problemos

   Tie, kas save laiko katalikais eina išpažinties. Vieni tai daro dažnai (t.y. bent kartą per mėnesį), kiti taip sakant tik per bobutės laidotuves. Nežinau su kokiomis problemomis susiduria tie, kas yra proginiai išpažinties atlikėjai, čia galiu pasakyti tik tai ką girdžiu iš jų lūpų: jie nenusideda ir nežino ką pasakyti kunigui. Tie kas išpažintį atlieka dažnai, gyvena kitokiais dalykais, jie pastoviai save stebi, kuo labiau apmąsto savo darbus, tuo labiau mato kur yra jų Achilo kulnas. Bažnyčia išpažinties rekomenduoja eiti bent kartą per mėnesį (nebent sunkiai nusidėjai, tada galima ir dažniau) ir čia manau yra geras sprendimas, nes kaip bebūtų paradoksalu, per dažna išpažintis gali pastūmėti mus į skrupulus arba privesti prie automatizmo. Pirmuoju atveju, sąžinė gali išsikreipti ir pradėti nuodėme laikyti ne tai kas iš tiesų yra nuodėminga. Aš vienu metu išpažinties eidavau bent po pora kartų per savaitę, kol nuodėmklausys neuždraudė, liepdamas eiti išpažinties tik kartą per mėnesį. Tai buvo geras draudimas, leidęs susidėlioti savo nuodėmių vertinimą. Antruoju atveju, galime tai pavadinti „dvasiniu dušu“. Kaip žinia, dušas yra geras dalykas, tačiau jei po juo atsiduri per dažnai, gali prasidėti problemos su oda, taip pat pradedi nesirūpinti dėl to, kad susitepei, juk tuoj pat vėl esi praustis. Ši problema egzistuoja per dažnai praktikuojant išpažinties sakramentą ir apsipratus su jo teikiamomis malonėmis, taip įgyjant joms imunitetą. Mūsų dvasinėse praktikose Bažnyčia ragina elgtis išmintingai, nes bet kokie kraštutinumai gali labiau pakenkti nei padėti. Tad būkite protingi (Kol 4,5) ir būkite išmintingi (Pat 8,33) savo dvasinėse praktikose, nes nors druska – geras daiktas (Lk 14,34), bet kai jos per daug ji paprastai sugadina maistą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą