 |
| Šv. Kalisto katakombos, Krikštas, III a. |
Kartais girdžiu klausimą, kodėl krikšto metu naudojamas būtinai vanduo, o netinka alus, coca-cola ar agurkėlių marinatas. Į šį klausimą manau puikiai atsako Tertulionas. Jis teigė, kad vanduo buvo pirmoji „Dievo Dvasios, kuri vandenį vertino labiau už kitus elementus, buveinė [...] Šis pirmasis vanduo pagimdė tai, kas gyva, tad nereikia stebėtis, kad krikštijant vanduo vėl suteikia gyvybę [...] Visokių rūšių vandenys dėl senos išskirtinės padėties, kuri jiems teko iš pradžių, dalyvauja mūsų pašventinimo paslaptyje, kai tik pašaukiami Dievo vardu. Vos tiktai ištariami kreipimosi žodžiai iš dangaus nusileidžia Šventoji Dvasia, nusileidžia ant vandens ir pašventina jį savo buvimu, ir šitaip pašventintas vanduo, savo ruožtu įgyja galią šventinti kita [...] Vanduo, gydęs kūno ligas, dabar gydo dvasią; vanduo, teikęs laikiną išganymą, dabar teikia amžinąjį gyvenimą.“ (De Baptismo, III – IV).
Apskritai, vandeniui įvairiose kultūrose buvo suteikiama gaivalingoji ir mirties galia, jis ir gaivina ir numarina. Krikščioniško krikšto simbolikoje sutinkama tapatus suvokimas. Senovėje vanduo laikytas pagrindiniu pasaulėkūros elementu, todėl jis laikytas ypatingoje pagarboje, iš visų elementų esantis, liaudiškai tariant arčiausiai Dievo.
Komentarai
Rašyti komentarą