Kiekvienais metais dalis Katalikų Bažnyčios Lietuvoje sunerimsta dėl artėjančios statistinės Helovino šventės. Nepaisant to, kad randasi tekstai, tokie kaip interviu kuriame žurnalistas Simonas Bendžius kalbina vyskupą Lionginą Virbalą Ar katalikai gali švęsti heloviną? apie tai, kad į Heloviną reaguojama perdėtai sujautrintai; arba mano tekstai apie tai iš kur atsirado Helovinas bei apie tai kaip jis per protestantų sukurtus mitus iš katalikiškos šventės buvo pradėtas laikyti satanizmo apraiška, vis randasi ne tik deklaratyvus dalinimasis kodėl katalikas negali švęsti Helovino, bet ir egzorcistų asociacijos pasisakymai.
Iš praktikos žinau, kad bandant teigti ką nors pozityvaus apie Heloviną, teigiantysis paprastai laikomas neišmanančiu Bažnyčios mokymo, nes egzorcistai esą geriau žino, tačiau statydami savo tikėjimą, turime remtis objektyviais teologijos šaltiniais, pvz. Bažnyčios Magisteriumu. Realybė ta, kad Bažnyčia oficialiai niekur nėra išsakiusi draudimo švęsti Heloviną, visi tokie draudimai išplaukia iš neobjektyvių teologijos šaltinių kaip antai pavienių teologų arba bendruomenių mokymas. Taigi šiame tekste vadovausiuosi Tulsos (JAV) vyskupo David A. Konderla Memorandumu dėl Helovino šventimo. Kai moko kunigas ir kai moko vyskupas, visada vadovaujuosi vyskupu, nes jis yra mūsų tikėjimo šulas, o kunigas tik jo pagalbininkas. Taigi, memorandumo pagrindinė mintis: Helovinas yra katalikiška šventė, tad reikia jai sugrąžinti pirminį būvį, bet apie viską paeiliui.
Šiuolaikiniame pasaulyje Helovinas paprastai suvokiamas kaip pasaulietinė, komercinė šventė, turinti daugiau bendro su baisiais kostiumais, moliūgais, skeletais, vaiduokliais ir kitais siauvais, nors jo tikroji esmė yra giliai įsišaknijusi katalikiškoje tradicijoje. Helovinas – tai Visų Šventųjų dienos išvakarės, kitaip sakant, liturginė vigilija prieš vieną didžiausių Bažnyčios švenčių – Visų Šventųjų iškilmę (lapkričio 1 d.), po kurios seka Vėlinės (lapkričio 2 d.), kai tikintieji meldžiasi už mirusiuosius.
Pats žodis Halloween kilęs iš senojo anglų posakio All Hallows’ Eve – „Visų Šventųjų vakaras“. Terminas hallow reiškia šventas, o e’en – sutrumpinta evening t.y. vakaras forma. Tad Hallowe’en reiškia Visų Šventųjų išvakarės. Bažnyčios tradicijoje visos iškilmės prasideda vigilijos vakaro malda, todėl Helovinas yra natūrali liturginė Visų Šventųjų šventės dalis. Taigi dažnai pasitaikantys krikščionių bandymai sieti Helovino pavadinimą su pragaru (angl. hell), neatitinka realybės.
Katalikiškoje tradicijoje Helovinas visada buvo dvasinio apmąstymo apie gyvenimą ir mirtį laikas. Tuo metu Bažnyčia kviečia prisiminti tuos, kurie jau įžengė į dangaus karalystę, ir melstis už tuos, kurie vis dar kelionėje – skaistykloje. Toks prisiminimas natūraliai veda prie žmogaus mirtingumo ir paskutinių dalykų apmąstymo: mirties, teismo, dangaus ir pragaro (KBK 1020–1065).
Helovino metu pasirodantys siaubą keliantys simboliai, kaip antai kaukolės, griaučiai, antkapiai, vaiduokliai ar nemirėliai, savo prigimtimi nėra blogio šlovinimas, nes krikščionybės kontekste egzistuojantis memento mori čia yra kaip priminimas apie žmogaus trapumą ir būtinybę gyventi šventai. Katalikų ikonografijoje esama nemažai analogiškos mirties simbolikos (pvz. Adomo kaukolė, šventųjų vaizdavimas su jų mirties įrankiais ir pan.) ragina tikinčiuosius ruoštis amžinybei, prisimenant, kad „žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9, 27).
Vienas iš labiausiai atpažįstamų Helovino elementų yra persirengimas, kitaip tariant karnavalas. Ko gero nerasime religijos kurioje nebūtų karnavalo elementų. Jų esama ir krikščionybėje, tai puikiai parodoma Giedrės Beinoriūtės filme Sacrum ir profanum Pievėnuose. Persirengimo paprotys Bažnyčioje kyla iš maldingumo praktikų. Senovėje katalikiškose bendruomenėse Helovino vakarą tikintieji rengdavosi šventųjų, kuriuos labiausiai gerbia, drabužiais, taip išreikšdami troškimą sekti jų gyvenimo pavyzdžiu. Tai buvo savotiška katechezės forma, kurioje šventųjų atvaizdai ir kostiumai tapdavo tarsi gyvosiomis ikonomis, rodančiomis, kaip sekti Kristų per šventųjų pavyzdį. Tokiu būdu, katalikai pagerbdavo šventuosius ir išreikšdavo atsidavimą Dievui, kuris per šventuosius parodo šventumo kelią. Šiuolaikinis persirengimas Helovino metu, žinoma nebeturi šios konotacijos, tačiau vėlgi, krikščionys dažnai apie jį sukuria nebūtus dalykus. Dažnai minimas persirengimas zombiais, vampyrais ir kitais negyvėliais, iš esmės neatitinka realybės, nes JAV vaikai paprastai persirengia mėgstamų filmų personažais. Beje, pats dažniausias persirengimas Helovino metu yra piratais, o ne nemirėliais.
Bent kiek oficialesnis katalikiškas požiūris į Helovino simbolius nėra draudžiantis, bet aiškinamasis. Draudimai paprastai išplaukia iš nedidelių grupelių, kurių idėjos visuomenėje, dėl konkrečių žinių trūkumo, gana greitai pasklinda. Taigi bendrai vertinant, kaukolės, antkapiai ar mirusiųjų vaizdai nėra skirti bauginti, jie primena žmogaus trapumą ir mirties nugalėjimą per Kristų. Atsiskyrus nuo šio konteksto, baisūs kostiumai gali būti suprasti kaip blogio ar mirties garbinimas, kas prieštarauja pirminei ir tikrajai Helovino prasmei. Katalikui mirtis nėra šiaip šventė, tai metas, kada einama į mirusiųjų atminimo laiką.
Šiandien populiarioji kultūra dažnai iškraipo Helovino prasmę, paversdama ją tik komercine švente. Tokie elementai kaip burtai, magija, raganavimas ar okultizmas neturi nieko bendra su autentiška katalikiška šventės dvasia, kaip beje ir su pačiu Helovinu kaip tokiu. Nėra pastebėta kokio nors statistiškai reikšmingo maginių praktikų padidėjimo Helovino metu. Visos numanomo maginės praktikos gimsta iš siaubo filmų ir Helovino oponentų įsitikinimų, tačiau su realybe tai nelabai ką bendro turi.
Helovinas turėtų būti suvokiamas kaip vilties, o ne baimės šventė. Tai laikas prisiminti, kad mirtis nėra pabaiga, bet kelias į amžiną gyvenimą, kurio liudytojai yra šventieji. Šventės prasmė didžiąja dalimi priklauso nuo tavo paties vertinimo, jei matai tik tamsą, tada ir matysi tik tamsybių siautėjimo metą, jei matai šviesą, tad galėsi pasidžiaugti.
Komentarai
Rašyti komentarą