Lunarinė Bažnyčios simbolika

   Anot Bažnyčios tėvų, mėnulis simbolizuoja tai, kas Bažnyčia yra Išganymo kontekste. Pasaulis čia regimas kaip dvasinis-bažnytinis kosmosas. Jie perėmė religijų istorijai žinomą archetipinę simboliką, kurioje mėnulis išreiškia vaisingumą ir silpnumą, mirtį ir atgimimo viltį. Mėnulis taip pat buvo naudojamas kaip prisikėlimo simbolis. Savo laikinumu ir pastoviu atgimimu, mėnulis simbolizavo žmogaus, t.y. žemiškąjį kosmosą. Tą pasaulį kuris paženklintas vaisingumo gaunamo iš saulės. Lunarinė simbolika išreiškė silpną žmogaus būtį. J. Ratzingeris nurodo, kad mėnulio simbolika yra leistina dėl dviejų sąsajų: mėnulis siejamas su moterimi-motina bei dėl to, kad paties mėnulio šviesa yra svetima. Tai Helio šviesa be kurios mėnulis būtų tamsus. Mėnulis juk ir šviečia, nes tai ne jo, bet atspindėta šviesa. Pats jis negeba skleisti šviesos, bet jo atspindėta šviesa teikiama kitiems. Kaip tik šiuo požiūriu jis išreiškia Bažnyčią. Juk Bažnyčia šviečia tik tada kai atspindi ne savo, o dieviškąją šviesą. Ji šviesi, nes gauna šviesą iš Helio-Kristaus. Na, o patį mintijimą noriu užbaigti šv. Ambraziejaus žodžiais: „Mėnulis pasakoja apie Kristaus slėpinį“

Komentarai