Kai kurie krikščionys kaip šūkį kartoja: Jėzus yra mano draugas. Deja, pabendravus su tokiais tikinčiaisiais gana dažnai paaiškėja, kad Jėzų jie suniveliuoja iki draugelio su kuriuo geri alų arba šiaip blevyzgoji. Žinoma, net neabejoju, kad Jėzus su savo artimu bičiuliu mielai ir alaus išgertų ir pablevyzgotų, tačiau čia labiau noriu pasakyti, kad per tą banalaus draugelio įvaizdį labai dažnai pamirštama, jog Dievas yra be galo didinga esatis su kuria susidūrę mes išgyvename tai ką religijotyrininkas Rudolfas Otto įvardino kaip mysterium tremendum. Kas yra šį išgyvenimą turėjęs, tikrai suvoks, kad yra gana sunku Jėzų laikyti draugeliu.
Taigi gana dažnai būna taip, jog tikintysis visa gerkle rėkiantis, kad Jėzus yra jo draugelis, arba nebuvo išgyvenęs Dievo tokio koks jis yra arba nelabai suvokia ką reiškia turėti draugą vardu Dievas. Tokie asmenys gana dažnai turi tam tikrą Dievo įvaizdį, kuris yra gana toli nuo tikrojo Dievo pažinimo. Pradėdami santykį su Dievu, mes paprastai būname kupini visokių keistų ir su realybe nieko bendra neturinčių Dievo įvaizdžių ir gyvename savotiškame savo pačių susikurtame dvasinių iliuzijų pasaulėlyje. Todėl C. S. Lewiso žodžiais tariant mes savo dvasiniame gyvenime privalome tapti ikonoklastais, t.y. turime apvalyti Dievą nuo ant jo mūsų pačių ant jo sukabinėtų iliuzijų, pažindami jį tokį koks jis iš tiesų yra.
Taip, yra labai šaunu jei suvoki, kad Jėzus yra tavo draugas, tik svarbu atminti, kad jis taip pat yra didingas Karalius, kurį išvydęs žmogus iš tos didybės suvokimo gali numirti. Šaunu, jei Jėzus tavo draugas, tik būk geras nesuniveliuok jo iki banalaus draugelio.
Žinoma, Jėzaus kaip artimo draugo suvokimas turi du suvokimo būdus: išplaukiantį iš per prasto jo pažinimo (panašu, kad taip būna dažniausiai) ir išplaukiantį iš šventumo bei betarpiško, ilgai brandinto, santykio su asmeniniu Jėzaus buvimu šalia. Kuris suvokimo būdas yra pas tave gali nuspręsti pats. Pirmuoju atveju suprask, kad turi kur stengtis, antruoju nepulk į puikybę, nes vėl teks viską statyti iš pradžių.
Taigi gana dažnai būna taip, jog tikintysis visa gerkle rėkiantis, kad Jėzus yra jo draugelis, arba nebuvo išgyvenęs Dievo tokio koks jis yra arba nelabai suvokia ką reiškia turėti draugą vardu Dievas. Tokie asmenys gana dažnai turi tam tikrą Dievo įvaizdį, kuris yra gana toli nuo tikrojo Dievo pažinimo. Pradėdami santykį su Dievu, mes paprastai būname kupini visokių keistų ir su realybe nieko bendra neturinčių Dievo įvaizdžių ir gyvename savotiškame savo pačių susikurtame dvasinių iliuzijų pasaulėlyje. Todėl C. S. Lewiso žodžiais tariant mes savo dvasiniame gyvenime privalome tapti ikonoklastais, t.y. turime apvalyti Dievą nuo ant jo mūsų pačių ant jo sukabinėtų iliuzijų, pažindami jį tokį koks jis iš tiesų yra.
Taip, yra labai šaunu jei suvoki, kad Jėzus yra tavo draugas, tik svarbu atminti, kad jis taip pat yra didingas Karalius, kurį išvydęs žmogus iš tos didybės suvokimo gali numirti. Šaunu, jei Jėzus tavo draugas, tik būk geras nesuniveliuok jo iki banalaus draugelio.
Žinoma, Jėzaus kaip artimo draugo suvokimas turi du suvokimo būdus: išplaukiantį iš per prasto jo pažinimo (panašu, kad taip būna dažniausiai) ir išplaukiantį iš šventumo bei betarpiško, ilgai brandinto, santykio su asmeniniu Jėzaus buvimu šalia. Kuris suvokimo būdas yra pas tave gali nuspręsti pats. Pirmuoju atveju suprask, kad turi kur stengtis, antruoju nepulk į puikybę, nes vėl teks viską statyti iš pradžių.
Įdomu, ar draugystė priklauso nuo suvokimo būdo? Draugystė - gyvas ir besikeičiantis santykis. Noras apibrėžti, koks tas santykis turėtų būti, kyla iš baimės, kad tik būtų teisingas, vadinasi ir tobulas. Tačiau, būtent baimė trukdo kurti tikrą ir paprastą draugystės santykį. Ar niekada neteko bartis su Dievu? Išsakyti jam savo tiesą, kuri tuo metu tau asmeniškai yra labai svarbi? Ar tai neįžulu, mąstant Jo visagalybę ir didybę? Ši Dievo visagalybė ir didybė visa pakelia, visa ištveria. Ši Dievo meilės visagalybė ir didybė kuria, išgano, prikelia. Koks gi mano Karalius? Tas, prie kurio bijau prieiti dėl savo netobulumo, neteisingo suvokimo būdo? Ar tas, kuriuo pasitikiu tiek kad nebijočiau artintis prie Jo? Ar ne per daug drąsu ir įžūlu?
AtsakytiPanaikintiPažinimas veda į garbinimą (pagarbią baimę). Bet kaip pažinsi, jei bijosi neteisingai prieiti?
Manau kiekvienas kol jo tikėjimas nesubrendo yra baręsis su Dievu. Tikėjimui subrendus barimasis iš dvasinio gyvenimo paprastai dingsta. Sveikame santykyje barimasis nelabai turi vietos. O tai kad Jėzus yra Karalius, žinoma neeliminuoja santykio artumo, net priešingai, tapdamas jo kariaunos kariu, tu turi itin artimą santykį su Juo, kalbant simboliškai jis būna tarsi karalius Arturas, o tu jo apvaliojo stalo riteris, t.y. pats artimiausias jo žmogus
PanaikintiTikėjimas yra dovana, malonė. Jo subrandinti ir užsiauginti kaip raumenų neįmanoma. O santykyje nuoširdus bendravimas yra didžiausia vertybė. Tokiame santykyje gali būti atviras. Barimasis nereiškia konflikto, bet drąsus išsakymas, jei nesutinki ar nesupranti. Taip išsakyti ką galvoji gali tik tam, kuriuo labai pasitiki.
AtsakytiPanaikintiO kodėl tada Paulius kalba šitaip: Žyd 5,13 Juk kiekvienas, kas minta pienu, dar neišmano teisumo mokslo, nes tebėra kūdikis.
AtsakytiPanaikintiPažinime auga kūdikis mintantis pienu. Tam, kad jis augtų jam reikia santykio, labai artimo santykio. Kaip gi kitaip pažins?
AtsakytiPanaikintiNa taip, niekas ir nesiginčija kad santykio reikia :) esmė tame, kad tikėjimas auga, auga ir jo branda. Jei visi liktų tokioje pačioje būsenoje kaip po atsivertimo, turėtume krūvą karštų bet Dievo giliai nepažįstančių asmenų grupę :)
AtsakytiPanaikintiTaip, tikėjimas ir pasitikėjimas auga kartu su pažinimu. Tačiau jis auga iš šio santykio dovanojamos malonės, o ne mano nuopelnų ar teisingo suvokimo dėka.
AtsakytiPanaikintiTai kad apie nuopelnus čia niekas ir nekalba :)
AtsakytiPanaikintiPaskutinė straipsnio pastraipa kalba apie suvokimo būdą, tarytum jis nupelno teisingą santykį.
AtsakytiPanaikintiAutorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikintiNa čia tamstos tokia išvada (nelabai suprantu kaip tamsta ją padarei), bet apie nusipelnijimą nieko nekalbėjau :)
AtsakytiPanaikintiJei nenusibodo mano komentarai, galiu paaiškinti :)
AtsakytiPanaikintiPastangos suponuoja atlygį, nupelnymą. Pastanga teisingai suvokti - žmogiškai gerai ir pagirtina. Kai ši pastanga duoda vaisių, galiu save gerai vertinti ir pulti į puikybę. Bet tai tik žmogiškos pastangos pažinti Dievą. Santykyje Dievas pats save dovanoja žmogui, kartais nepriklausomai nuo jo pastangų ar suvokimo lygio. Tiesiog dovanoja.
Komentarai smagu :) šiaip abejoju ar dažnai taip būna, kad staiga ima taip ir atsiranda visiškas ir betarpiškas Dievo suvokimas. Taip, gal būna tokie dalykai, retais atvejais, bet paprastai kad Dievą pažintum turi augti santykyje. Jėzus beldžia, bet tu turi atidaryti duris. Santykio augimas be tavo asmeninio indėlio praktiškai neįmanomas. Ir pastangos nebūtinai suponuoja nuopelnus ar jų siekimą. Ar ne?
AtsakytiPanaikintiTaip. A ne :) Būtent, iš santykio kyla Dievo suvokimas, bet ne iš suvokimo santykis. Gali turėti teisingą suvokimą ir neturėti santykio. O tas, kuris draugeliu vadina, kuo nuoširdžiausiai meldžiasi. Santykyje pastanga - tai atsivėrimas, atsigręžimas, žengimas link. Pastanga atsiverti santykiui, kuris augina, pašventina, bet ne pastangos siekiant tobulumo.
AtsakytiPanaikintiGali kiek nori nuoširdžiai melstis bet nepasirūpinti pažinti Dievą tokį koks jis yra. Pažiūrėk kiek yra žmonių kurie labai nuoširdžiai bendraujančių, bet savo pašnekovo visiškai nepažįstančių. Santykis ir suvokimas tai dvipusis eismas. Turi kartu derėti ir pastangos suvokti ir santykio auginimas. Jei vystoma tik kuri nors viena dimensija, tada paprastai kita apleidžiama. Aš suprantu, kad tu vertini viską spiritualizuotai, bet iš to ką rašai atrodo, kad eliminuoji žmogaus laisvą valią ir gebėjimą eiti į santykį su Dievu
AtsakytiPanaikintiNe, neeliminuoju ir nemanau, kad suvokimo nereikia. Žmogus laisvas atsigręžti į Dievą, į santykį su Dievu. Tai yra tas lūžio momentas - pasirinkimas kylantis iš žmogaus laisvos valios. Momentas, kuriame leidžiama veikti Dievui. Jis - visa ko pradžia ir pabaiga. Žmogaus veikimas. Iš ko jis kyla? Ar žmogus turi veikti pasyviai ar aktyviai? Ar žmogus pats iš savęs ar savo jėgomis gali suvokti Dievą ar Jį pažinti?
AtsakytiPanaikintiBažnyčia ko kad reikia tikėti protu ir širdimi. Vienu kuriuo nors būdu negalėsi toli nuvažiuoti. Pirmuoju atveju būsi perdėm racioanalus, kitu viską suvoksi tik per jausmus. O dėl žmogaus asmeninio veikimo, tai kaip tu įsivaizduoji pasyvų veikimą? Man pasyvumas siejasi su stagnacija, t.y. nejudėjimu niekur. Tad ar nėra taip, kad veikimas galimas tik aktyvus?
AtsakytiPanaikintiŽmogus turi leisti veikti Dievui. Tai nėra stagnacija. Atvirkščiai.
PanaikintiAutorius pašalino šį komentarą.
PanaikintiNa taip, turi leisti veikti Dievui, bet neturi pats sudėjęs rankas sėdėti. Pats taip pat turi veikti. Nes jei veikia tik Dievas, o žmogus ne tada žmogus tėra marionetė ir neturi laisvos valios. Santykį visada augina du asmenys ir augina abu būdami aktyvūs
PanaikintiŽmogaus aktyvumas kyla iš Dievo veikimo (pasyvus žmogaus veikimas). Ir tai nepanaikina žmogaus laisvos valios, nes žmogus leidžia veikti Dievui, Jo malonei žmoguje arba ne. Abu aktyvus, tačiau skirtingai - kaip aktas ir potencija.
Panaikinti