Dažnai tenka pastebėti, kad kai kurie krikščionys paskirtus savo tikėjimo teiginius grindžia iš konteksto ištrauktomis eilutėmis. Dažnai jie apie Jėzaus mokymą ir net apie Jį patį, kalba paskiromis mintimis, kurios ištraukus iš bendro konteksto, gali sudaryti klaidingą viso tikėjimo pamato ir ypač kristologijos vaizdinį. Tad kelios Joseph A. Fitzmayer mintys šiuo klausimu:
Studijuojant kristologiją mes privalome įsiklausyti į visuminę Šventojo Rašto tradiciją, t.y. apimti ir Senąjį ir Naująjį Testamentus. Tai svarbu, nes Šventasis Raštas mums yra duotas kaip krikščioniško tikėjimo norma. Tik esmiškai nuoseklus Šventojo Rašto vienovės plėtojimas ir priėmimas atspindi kryptingą Dievo apsireiškimą ir jo išganymo vyksmą žmonijoje. Norėdami turėti visuminį Šventojo Rašto suvokimą reikia pradėti nuo patriarchams duotų pažadų ir toliau žvelgti į tai kaip Dievo karalystės ir Mesijo viltį puoselėjo ir ugdė pranašai. Galiausiai mes prieiname prie pranašysčių išsipildymo Jėzuje Kristuje, kaip Mesijuje ir Dievo Sūnuje.
Šios J. A. Fitzmayerio mintys pažymi tai, jog norėdami suvokti Jėzaus mokymo ir tikėjimo remiamo evangeline žinia, mes privalome Šventąjį Raštą traktuoti kaip visumą. Mes negalime iš jo išmetinėti ar nepastebėti netinkamų vietų, nes ištraukus eilutes iš konteksto galima iš esmės įrodyti bet ką, net ir tai kad Dievo nėra (plg. Ps 10,4; Ps 14,2; Ps 53,2). Tačiau esmė yra tame, kad nebūtų priešingai Jėzaus priesakui: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys (Mt 5,18), nes traukant eilutes iš konteksto labai tikėtina, kad net patys nenorėdami padarysime taip, kad savo gyvenime pakeisime ne tik raides, bet ir patį įstatymą, kuris prieštaraus bibliniam mokymui.
Studijuojant kristologiją mes privalome įsiklausyti į visuminę Šventojo Rašto tradiciją, t.y. apimti ir Senąjį ir Naująjį Testamentus. Tai svarbu, nes Šventasis Raštas mums yra duotas kaip krikščioniško tikėjimo norma. Tik esmiškai nuoseklus Šventojo Rašto vienovės plėtojimas ir priėmimas atspindi kryptingą Dievo apsireiškimą ir jo išganymo vyksmą žmonijoje. Norėdami turėti visuminį Šventojo Rašto suvokimą reikia pradėti nuo patriarchams duotų pažadų ir toliau žvelgti į tai kaip Dievo karalystės ir Mesijo viltį puoselėjo ir ugdė pranašai. Galiausiai mes prieiname prie pranašysčių išsipildymo Jėzuje Kristuje, kaip Mesijuje ir Dievo Sūnuje.
Šios J. A. Fitzmayerio mintys pažymi tai, jog norėdami suvokti Jėzaus mokymo ir tikėjimo remiamo evangeline žinia, mes privalome Šventąjį Raštą traktuoti kaip visumą. Mes negalime iš jo išmetinėti ar nepastebėti netinkamų vietų, nes ištraukus eilutes iš konteksto galima iš esmės įrodyti bet ką, net ir tai kad Dievo nėra (plg. Ps 10,4; Ps 14,2; Ps 53,2). Tačiau esmė yra tame, kad nebūtų priešingai Jėzaus priesakui: kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo, viskas išsipildys (Mt 5,18), nes traukant eilutes iš konteksto labai tikėtina, kad net patys nenorėdami padarysime taip, kad savo gyvenime pakeisime ne tik raides, bet ir patį įstatymą, kuris prieštaraus bibliniam mokymui.
Komentarai
Rašyti komentarą