Dažnai kyla klausimas kaip priimti visokį blogį kuris vyksta mūsų gyvenime. Su gėriu kaip ir visiems aišku, džiaugiamės, kai kurie neužmirštame padėkoti Dievui, tačiau blogis paprastai sutinkamas klausimu: „Viešpatie, už ką man taip?“. Istorijoje būta viskių bandymų paaiškinti už ką čia taip tas blogis vyksta, pvz. tai Dievo bausmė už nuodėmes ir panašiai.
Neseniai skaičiau Didachę ir joje aptikau tokią mintį: „Tau nutinkančius dalykus priimk kaip gera, žinodamas, kad niekas neįvyksta be Dievo“ (Didachė 3,10). Tada prisiminiau kažkada girdėtą mintį: Kai kas nors blogo vyksta tavo gyvenime, neturėtum klausti „už ką“, o „ko tu mane, Viešpatie, nori išmokyti“. Išties, kai vertini viską kaip už kažką atėjusią bausmę, bet kaip tobulėjimo galimybę, tada daug lengviau susidoroji su iškilusiomis problemomis. Gal būt teisus buvo Nyčė sakydamas: „Kas manęs neužmušė, tas mane sustiprino“. Taigi, vykstantis blogis, gali būti nebloga saviugdos priemonė, bei mokykla, svarbiausia nepasiduoti nevilčiai ir žinoti, kad, kaip sakė vienas iš mano filosofijos dėstytojų, jog: „Bet kokio blogio pasėkoje atrandamas didesnis gėris“.
Tad linkiu iškilus bėdai išmokti klausti: „Ko tu mane nori išmokyti?“.
Komentarai
Rašyti komentarą