Gailestingumas yra vienas iš būdų panašėti į Kristų. Šventas Raštas ir Tradicija mus moko, kad dieviškas gailestingumas yra beribis, ko, deja, negalėtume pasakyti apie žmogiškąjį kuris yra labai ribotas. Paprastai bandydami būti gailestingi, mes, šį gailestingumą stengiamės dalinti kitiems. Net ir patys gailestingiausi kitiems asmenims dažnai pamiršta vieną asmenį, kuriam gailestingumas taip pat be galo reikalingas. Tą asmenį pažįsta kiekvienas. Kiekvienas su šiuo asmeniu bendraujame kasdien, tačiau mes labai dažnai nerodome jokio gailestingumo, o ir už buvusias nuodėmes bei gyvenime padarytas klaidas, labai dažnai niekaip nesugebame jam atleisti.
Kas gi tas asmuo? Tas asmuo esi Tu.
Taip jau yra, kad mes bandydami būti gailestingi aplinkiniams, niekaip negalime sau suteikti net mažytės dalies to gailestingumo. Toks negebėjimas galų gale gali atvesti prie savidestrukcijos, kuri palies ne tik tave patį, dėl jos pradės gesti santykiai su artimaisiais, o galų gale ir santykis su Dievu nesiklostys taip kaip turėtų.
Gailestingumo sau paprastai trūksta dėl įvairių priežasčių, dažniausiai dėl mūsų sužeistumo, patirto dėl iškreiptų santykių arba dėl savų bei svetimų nuodėmių. Tiek vienu tiek kitu atveju, žmogus nesugeba sau atleisti dėl to kas įvyko. Net jei ir jis nebuvo kaltas dėl nutikusio įvykio, jis jaučiasi kaltas dėl to kas nutiko ir pats to nejausdamas gadina savo ir kitų asmenų gyvenimą. Toks žmogus jaučiasi auka ir negali sau atleisti, nors Dievo žodis ir moko: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos (Oz 6,6). Tad būkime gailestingi sau, atleiskime sau kaltes, nes Dievas jau viską atleido ir tik nuo mūsų gebėjimo būti gailestingais sau, priklauso ar mes leisime savo gyvenime veikti dieviškam gailestingumui. Tavo paties gailestingumas sau ir Dievo Gailestingumas tau yra tarpusavyje glaudžiai susiję, tad gana dažnai vienas be kito veikti negali. Taip ir gaunasi, kad Dievas tau jau parodė begalinį gailestingumą, tačiau tu negebėdamas būti gailestingas sau uždarai kelią ir dieviško Gailestingumo gydančiam veikimui tavo gyvenime.
Norint patirti gailestingumą sau, visų pirma reikia pradėti gyventi tiesoje apie save. Taip jau yra, kad mes gana dažnai meluojame sau patiems. Nepriimdamas tiesos apie save, mes nepriimame realybės tokios kokia ji yra iš tiesų, tad apsistatome sienomis, kurios izoliuoja nuo bet kokio (dieviško ar žmogiško) gailestingumo patirties. Meluodami sau, mes dangstomės iliuzijomis, kurios uždengia mus nuo tiesos.
Visiems žinoma Auksinė taisyklė sako: nedaryk kitam to ko pats sau nedarytum. Taip pat galima pasakyti ir kitaip: daryk tai kitam ką ir sau darytum. Tad kalbant mūsų temos kontekste, gaunasi taip, kad jei nerodai gailestingumo sau, tada ir kitam jo neparodysi, bet jei esi gailestingas sau, tada būsi gailestingas ir kitam, o ir kito asmens gailestingumą be vargo sugebėsi priimti.
Gailestingumas ir atleidimas visada ateina kartu. Mes prašome Viešpaties atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams (Mt 6,12), tad jei mes neatleidžiame didžiausiam savo kaltininkui, t.y. sau, tada maldos žodžiai gali skambėti lyg prakeiksmas. Viešpatie, atleisk taip kaip aš atleidžiu sau. Tokiu atveju, nors kaltė ir dešimtis kartų išpažinta per atgailos sakramentą ir yra gautas daugkartinis Dievo atleidimas, tačiau žmogus neatleisdamas sau, nepriima jokio dieviško gailestingumo. Tada žinoma, jis jaučiasi Dievo apleistas, pradeda Jį kaltinti už savo gyvenimo bėdas, nors reali tokios būsenos priežastis yra ta, kad žmogus pats nesugeba dovanoti gailestingumo sau. Dievas atleidžia visas tavo kaltes ir gydo visas tavo ligas (Ps 103,3), bet jis nieko negali padaryti jei tu jam neleidi suteikti atleidimo, gailestingumo ir išgydymo. Sakoma, kad norint pakeisti pasaulį, pirma reikia keisti save, tad gal norint, kad pasaulyje vyrautų dieviškasis Gailestingumas, visų pirma turime tapti gailestingais sau?
Žinoma, norisi paklausti: o ar tai ne egoistiška pozicija?
Anaiptol. Teisingas meilės santykis reikalauja mylėk savo artimą kaip save patį (Mk 12,31), tad jei nemyli savęs, negali mylėti ir savo artimo. Šventasis Raštas moko: Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato (1 Jn 4,20); tad aritmetika čia paprasta: (myli ir dovanoji gailestingumą sau) + (myli savo artimą) = (myli Dievą ir priimi jo Gailestingumą). Būdami teisingame meilės santykyje su savimi, būsime teisingame santykyje su visais kitais.
Tad mylėkite save, mylėkite savo brolius, nes kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą (1 Jn 4,7) ir būkite gailestingi sau, nes palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo (Mt 5,7).
Komentarai
Rašyti komentarą