Liaudies tikėjimai: Visi šventi

   Pagal bažnytinį liturginį kalendorių lapkričio 1 dieną švenčiama Visų šventųjų šventė. Liaudies tradicija šią šventę vadina Visi šventi.  Ir nors liaudies tikėjimai gana dažnai kirsdavosi su Bažnyčios mokymu, juos yra įdomu patyrinėti, bent jau tam, kad sužinotume, kuo gyveno ir kuo tikėjo mūsų senoliai.
   Įdomūs buvo Visų šventų lietuvių tikėjimai. Žemaičiai tikėjo, jog Visų šventų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių, visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir joms nebereikia kentėti. Tada jos visais keliais, būriais ar pavieniui, traukia melstis į bažnyčias, kartais būdavo minima, kad jos paeina į savo namus aplankyti gyvųjų. Pamačiusios degant žvakeles, vėlės ateina ir meldžiasi prie šventųjų abrozdėlių. Vaikų vėles, kurios palaidotos dar vystykluose, negalėdamos paeiti, riedėtė rieda bažnyčion. Kiekvieną Vėlinių vakarą dvasregis (vėliau šią funkciją pakeitė varpininkas) eidavo į kapines mažų, negalinčių paeiti vaikų vėleų bažnyčion parnešti. Užsikabindavo jos už juostos ar pasidėdavo ant pečių, į kiekvieną ranką po keturias paimdavo ir nešdavo bažnyčion. Iš bažnyčios vėl į kapus nunešdavo. Tikėta: jei per Visus šventus medžiai dar su lapais - lauk ligų, epidemijų. Šią dieną nieko nebuvo galima dirbti, nes tikėta, kad artimųjų darbai vargina mirusiųjų vėles. Ir žinoma buvo rekomenduojama iki aušros pareiti namo, nes pareidamas vėliau gali paklysi.

Komentarai