2017 m. liepos 4 d., antradienis

Šiek tiek apie varpus

   Manoma, kad pirmieji varpai bažnyčių varpinėse atsirado VI a. Prancūzijoje, o prigijo jie po to kai Karolis Didysis išleido potvarkį kuriuo buvo liepiama tris kart dienoje skambinti bažnyčių varpais idant šie primintų apie maldą. Skambint vienuolynuose naudojamomis maldos laiko valandomis t.y. per rytmetinę, dieninę ir vakarinę. Tikėta, kad varpai turi dvasią, tad jiems duodavo žmogiškus vardus. Nuo XIII - XIV a. daug kur įsigalėjo paprotys mirties ir laidotuvių dieną, procesijų metu, epidemijų atveju, tad žmonėms varpų skambėjimas ėmė sietis su mirtimi (XV a. Paryžiuje vienu metu buvo net draudžiama skambinti varpais, idant nekiltų panika). Nūdienos ezoterinės kryptys pateikia mintį kad varpų (ypač bažnytinių) muzika gydo, deja toks tikėjimas kilo iš to, kad epidemijų metu, varpais mieste skambėdavo nuolat, bet ne tam, kad pravalytų orą nuo maro tvaiko, bet kad įspėtų keliautojus ir šie galėtų miestą aplenkti į jį neužsukdami.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą