2017 m. rugpjūčio 16 d., trečiadienis

Požiūris į plaukus viduramžių Bažnyčioje

Šv. Pranciškus Asyžietis su tonzūra
   Plaukai rodos toks mums įprastas dalykas, tačiau seniau į juos žvelgta kitaip, jie turėjo simbolinę prasmę arba išreiškė statusą, tad trumpai apie tai koks viduramžiais buvo Bažnyčios ir ne tik jos, požiūris į plaukus.
   Dvasininkams privalomą tonzūrą 633 m. įvedė Toledo susirinkimas. Merovingų valdymo laikais, tonzūra buvo vergovės simbolis, tad bažnytiniu atveju stojant į vienuolyną ar tapdamas kunigu žmogus tapdavo Dievo vergu ir tonzūra buvo išorinė to išraiška. 1191 m. Tulūzos susirinkime buvo nuspręsta, kad dvasininkai kurie nešioja ilgus plaukus, neturi teisės priimti Komunijos iki kol apsikirps. Iki XII a. barzdos buvo madingos, tačiau nuo susidūrimo su musulmonais ir kryžiau karų fone, barzdos pradėtos vertinti neigiamai, kaip beje ir ligi plaukai. Plaukai, kad vyrai netaptų panašūs į moteris, barzdos kad nesupanašėtų su plaukuotais musulmonais. Nors ilgų plaukų nemėgo, tačiau visai plika galva irgi nežadėjo nieko gero, nes ankstyvaisiais viduramžiais nuskusti plaukai užtraukdavo baisią gėdą, pvz. Merovingų dinastijos laiku karaliui nuskutus plaukus, jis netekdavo galimybės vykdyti karaliaus funkcijų.  Vėliau, plaukų nuskutimu buvo baudžiami raganavimu užsiimantys asmenys bei neištikimi savo žmonoms vyrai, o įpusėjus viduramžiams, taip baudžiami buvo vagys ir prekybos taisyklių pažeidėjai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą