Metas sunkus. Manau ne vienam jis bus sunkus tikėjimo ir meilės išbandymas. Tačiau nuo vaikystės buvau auklėjamas net ir bloguose dalykuose įžvelgti kažką gera. Šiuo atveju matau daug gero: kuriasi naujos sielovadinės formos, žmonės bunda iš eucharistinio letargo miego ir pagaliau supranta, kad Eucharistijos priėmimas nėra šiaip eilinis įvykis, žmonės kurie niekad nėjo į bažnyčią pradėjo klausyti mišias, atsiranda galimybės naujai atrasti privačias dvasingumo praktikas ir daug daug viso kito, ypač jei Kristaus kūno priėmimas pasidarė rutinine ir savaime suprantama procedūra Sakyčiau tai įdomus nuotykis.
Kita vertus aš pats mišių apribojimus vertinu kaip Jėzaus išėjimą į dykumą. Juk būdamas dykumoje jis irgi negalėjo nueiti į viešas pamaldas sinagogoje, tačiau buvo vienybėje su Tėvu. Šis laikas gali būti apsimarinimas nuo visko, tam tikra atgailos forma. Katalikų bažnyčia visada stengėsi jungtis į Kristaus kančią. Šiuo metu patiriamas nedidelis diskomfortas puikus būdas jungtis prie Kristaus kančios, taip lyg nešiotume ašutinę, su šypsena veide, be bambėjimo ir demonstruojamos kankinystės, kaip kad Jėzus ir mokė.
Mėgstu simboliką, tad dar pora žodžių apie ją. Jėzus dykumoje buvo 40 dienų. Žodis karantinas kilęs iš italų kalbos quarante, reiškiančio skaičių 40. Šis kildinamas iš tokios pačios reikšmės lotynų kalbos žodžio quadraginta. Nors gal ir pritempta simbolika, bet graži. Jėzus dykumoje karantinavosi 40 dienų, mes jo mokiniai turime stengtis būti panašūs į Jėzų. Jėzus nesiskundė dėl savo 40-ties dienų dykumoje, mes nesiskųskime dėl savų quarante. Jėzus nesimuliavo būdamas savame karantine, nesimuliuokime ir mes. Būkime kantrūs ir išsaugokime meilę ir bendrystę. Taigi, būk kaip Jėzus, nebijok karantino!
Raginu visus būti kantriais, mylėti vienas kitą ir melstis už medikus, mokslininkus, policininkus, šaulius, maltiečius ir visus kitus kurie kovoja su šia baisia situacijose, kad mes vėl galėtume susitikti su Jėzumi gyvai prie Eucharistijos stalo.
Komentarai
Rašyti komentarą