Bendraujant su protestantais paprastai juos ištinka širdies smūgis vos tik
pamini Tradiciją. Kaip bebūtų paradoksalu, labai dažnai sutinku ir katalikų
kurie laikydamiesi Sola scriptura principo, griebiasi
validolio vos tik pasakai, kad yra du tikėjimo šaltiniai Tradicija ir
Apreiškimas. Dažniausias atsakymas, kad tradicijos sugalvotos žmonių, o štai
Apreiškimas, kitaip Šventasis Raštas, yra iš Dievo. Tad Tradicija anot jų yra
kažkas laikino ir netikro.
Taip, esama tradicijos ar tradicijų, tačiau mes kalbame apie Tradiciją, kuri
yra nenutrūkstamas apaštalinis perdavimas. Nors kartais abu oponentai kalba
apie Tradiciją. Ši Tradicija, ėjo pirmiau nei Apreiškimas. Tai ji padėjo
susivokti kurios Šventojo Rašto knygos buvo Apreiškimas, o kurios ne. Jei
protestantui nežinančiam katalikiško tikėjimo galima draugiškai paaiškinti, tai
katalikui norisi paimti ir... katekizmą padovanoti, kad susipažintų su tuo kuo
iš tiesų tiki Katalikų Bažnyčia. Žodžiu, kažkaip per dažnai sutinku tokių
protestantiško sukirpimo katalikų, bet čia turbūt būtų akmuo į savą,
katalikškosios pastoracijos daržą.
Taigi trumpai pasvarstykime ką reiškia jei atmetame Tradiciją ir teigiame,
kad ji išgalvota žmonių. Pirmųjų trijų amžių krikščionys gyveno vadovaudamiesi
Tradicija, nes nebuvo aišku kokios knygos yra apreikštos, o kurios ne. Tekstų
būta daug, tai ir apaštalams priskiriami laiškai bei jų padirbiniai, įvairios
evangelijos, kaip antai gnostikų, įvairūs to meto teologiniai raštai, pvz.
Hermo „Ganytojas“ kuris tik per plauką nepateko į Šventojo Rašto kanoną.
Tradicija padėjo išgryninti kurie iš šių tekstų yra apreikšti, o kurie ne. Galų
gale juk Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą
Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio lobį (KBK 97). Taigi, jei teigiame, kad
Tradicija yra išgalvota žmonių, tai reiškia ir Dievo žodis sugalvotas žmonių ir
nėra ko juo pasikliauti. Taigi, jei Tradiciją laikome vienu iš dviejų tikėjimo
šaltinių, vadinasi galime pasikliauti ir antruoju. Šventoji Tradicija ir
Šventasis Raštas yra glaudžiai tarp savęs susiję ir bendrauja (KBK 80), kad
vieną išmetus liekame stovėti ant vienos kojos. Taip stovėti galime, bet
nestabiliai arba trumpą laiką, vėliau prisireikia ramentų, bet judėjimas lieka
apsunkintas.
Komentarai
Rašyti komentarą