Taigi, Katalikų Bažnyčia daug dalykų pradėjo, po to tie dalykai patekę į netinkamas rankas atsisukdavo prieš ją, pvz. inkvizicija, kuri kol buvo Bažnyčios jurisdikcijoje jokių deginimų nevykdė (bet tai atskira tema ir kada nors ją panagrinėsime atskirai). Taip yra ir su propaganda. Jei laikytumėmės pirminės termino reikšmės, tada kiekvienas katalikas turėtų didžiuotis, jog Bažnyčia skleidžia propagandą, nes tai reiktų, jog ji kalba tiesą. Tačiau net ir dabartiniame, negatyviosios sampratos kontekste, mes galime kalbėti ne tik apie priešišką propagandą skirtą demoralizuoti priešo karius ar civilius, bet ir draugišką propagandą kuria siekiama pakelti savų karių moralę ir kovinę dvasią. Žinoma, dabartinėje sampratoje propaganda vis tiek turi melo šleifą, net ir geroji kuri gali būti grindžiama „šventu“ melu. Tačiau aš mėgstu pirmines žodžių prasmes, todėl dabar jau žinosiu ką atsakyti metant kaltinimus apie Bažnyčios skleidžiamą propagandą.
Diskusijose gana dažnai išgirstu teigiant, kad Bažnyčia
skleidžia propagandą. Niekad nežinojau ką atsakyti, nes ką jau čia beatsakysi,
jei žmogus turi tokią nuomonę. Tačiau beskaitant Edward Bernays knygos Propaganda
lietuviško leidimo įvadą parašytą prof. Gintauto Mažeikio aptikau labai
įdomią detalę. Anot profesoriaus terminas propaganda pirmą kartą
panaudotas 1622 m. kai popiežius Grigalius XV, bijodamas protestantizmo plitimo
pasaulyje, pasiūlė prie Romos kurijos įsteigti Tikėjimo skleidimo
kongregaciją. Jos originalus pavadinimas skamba taip: Congregatio de
Propaganda fide. Kongregacijos tikslas buvo rūpinimasis misijomis Naujajame
Pasaulyje, nes reikėjo spręsti Katalikiško tikėjimo skleidimo problemas: siekta aprūpinti misionierius tinkama literatūra, rengti misionierius ir prižiūrėti jų vykdomas misijas. Tuo
metu žodis propaganda neturėjo dabartinės konotacijos (t.y. nereiškė
melo, dalinės ar selektyvios tiesos), bet nurodė į visišką tiesą ir apgaulės priešingybę.
Kurį laiką terminas taip ir buvo suprastas, tačiau ilgainiui, protestantizmas ir
antikatalikiškos organizacijos iškreipė šią prasmę ir XIX a. žodis pamažu įgavo
menkinamąją ar pašiepiamą prasmę iš serijos „čia gi popiežininkų kliedesiai“. Nuo
to meto vis labiau artėta prie dabartinės žodžio prasmės reiškiančio siekį
iškreipti realybę.
Komentarai
Rašyti komentarą