Liudijimas: kaip nesusimauti

 Per savo bažnytinį gyvenimą esu girdėję įvairiausių liudijimų: gerų, blogų, juokingų, liūdnų, ilgų, nevykusių ir pan. Kai kurie yra įsitikinę, kad liudijimas apie tikėjimą nereikalauja jokio pasirengimo, tiesiog pasakoji ką patyrei savo gyvenime. Toks būdas manau tinka jei pasakoji draugui, tačiau kalbant nuo scenos ar liudijant kokiame Alfa kurse, pasirengimas yra svarbi paties liudijimo dalis. Taigi kaip pasiruošti liudijimui, kad nesigautų kelios minutės gėdos, bet galėtum išties paliudyti Viešpaties darbus.

Adresatas. Įsivertink kas yra tavo adresatas. Vienaip kalbėsi su vaikais, kitaip su suaugusiais, o jei dar pridėtume skirtingas socialines grupes, ten adresatų skirtumai dar didesni: jei besilaukiančioms mamoms kalbėsi it kokiems kareiviams, gali būti nesuprastas.

Laikas. Labai apsibrėžti kiek laiko kalbėsi. Paprastai krikščioniškuose renginiuose būna skiriamas laikas liudijimams. Jis ribotas. Per tą laiką numatyta, kad paliudys konkretus skaičius žmonių, o tada renginys vyks toliau. Jei buvo duotos trys minutės, o tu prakalbėjai visas dešimt, tada aplink bus daug nepatenkintų žmonių. Žinodamas laiką, apsibrėžk kur bus įvadas, dėstymas, kulminacija, užbaiga. Neapsibrėžęs, išsekus laikui, gali susivokti, kad vis dar nepabaigei įvado.

Pagrindinė mintis. Prieš ruošiantis liudijimui išsigrynink esminę mintį, t.y. ką konkrečiai nori pasakyti. Tuomet aplink ją apipink visas kitas dalis. Neišsigryninus esmės, liudijimas gali pavirsti į kalbėjimą apie orą, gali likti neaišku ką konkrečiai nori pasakyti.

Liudijimas ne mokymas. Ne kartą mačiau situacijas kai liudijimas pavirsta mokymu arba moralizavimu. Nepamiršk, kad liudijimo tikslas pasidalinti tavo asmeninio santykio su Dievu patirtimi, o ne pamokyti kitus kaip gyventi. Liudijimas yra skirtas liudyti, mokymas – mokyti.

Neatrodyk kaip sektantas arba davatka. Labai dažnas atvejis kai žmogus kalba per dėm dievotai arba egzaltuotai. Kartais net ir apsirengia kaip nors atitinkamai. Tai pačiam liudytojui gali atrodyti kaip papildoma jo tikėjimo išraiška, tačiau klausantiems gali kilti atmetimo reakcija.

Būk savimi. Kiekvienas žmogus pastatytas ant scenos, nenoromis, nuo streso užsideda kažkokią kaukę. Tai natūralu. Tačiau jei tavo kaukė yra persunkta siekiu parodyti koks esi pamaldus ar demonstruos šventumą, ji bus juokinga arba visi tiesiog supras, kad apsimeti tuo kuo nesi.

Nemeluok ir nepagražink realios situacijos. Pasakodami apie savo gyvenimą, mes linkstame pagražinti gražius dalykus, patirštinti spalvas, kai norime kad istorija taptų įdomesnė. Liudijime to nereikia. Kuo mažiau pagrąžinimų, tuo liudijimas autentiškesnis. Na, o jei tą patį liudijimą sakai jau nebe pirmą kartą ir jį nuolat pagrąžini, tuomet N-tasis kartas, jau bus gerokai apaugęs tuo ko įvykyje realiai nebuvo. Gali nutikti ir taip, kad prisikursi melagingų atsiminimų ir liudysi savo fantazijas, o ne Dievo veikimą savo gyvenime.

Neapsinuogink. Liudijime nereikia smulkiai pasakoti ką, kur, kaip ir su kuo kažką darei, pakanka lakoniško paminėjimo ar situacijos nusakymo. Palik žmonėms vietos fantazijai. O jei rimtai, tai visuomet derėtų įsivertinti kiek atvirauti, nes žmonių esama visokių ir yra tikimybė, kad tavo atvirumu kažkas pasinaudos ar per tai tave sužeis. Žodžiu, atvirauk tiek, kad tavo liudijimas tavęs paties nesužalotų.

Venk mistifikavimo. Viena vertus reikėtų labai atsargiai pasakoti dalykus kuriuos laikau stebuklais, nes girdint juos pas daugelį klausytojų gali įsijungti vidinis skeptikas. Kita vertus kai kurios ištaros kurias naudojame gali sukelti mistifikavimo pojūtį, ypač jei žmogus nėra įvesdintas į krikščioniško mąstymo sistemą. Pvz. teiginys „Dievas man pasakė“, krikščioniškoje aplinkoje gali būti suvokiamas kaip suvokimas to ką Dievas nori žmogui pasakyti, tačiau kaip šie žodžiai nuskamba tam kuris neturi Dieviško kalbėjimo patirties? Ar ne taip: Jis ką girdi balsą galvoje? Gal jam šizofrenija?

Nenaudok spec. terminijos. Čia mes prieiname prie spec. Terminų ar bažnytinio slengo naudojimo. Juos puikiai supranta Bažnyčioje esantys žmonės, tačiau jie gali nieko nesakyti tiems, kad į ją pradėjo vaikščioti neseniai. Pvz. visiems katalikams žinomi žodžiai: agapė, rekolekcijos, adoracija, prelatas ir pan. tėra nieko nesakantis garsų kratinys tam kuris dar nesusigaudo terminijoje.

Aš, o ne mes. Liudijimas yra apie tavo asmeninę patirtį, tad turėtum sakyti „Aš“. Jei kalbėdamas sakai „Mes“, tuomet tu kalbi apie kažkokią bendrą patirtį arba bandai primesti kolektyvinę atsakomybę už tuos dalykus kuriuos pasakoji. Neretai nutinka taip, kad liudytojas pradeda nuo „Aš“, o pabaigia sakydamas „Mes“ arba net „Jūs“. Paprastai tokiais atvejais liudijimas jau būna pavirtęs mokymu.

Nekurк iliuzijų. Liudijimo esmė papasakoti kas buvo prieš tai, kad pasikeitė ir kaip yra dabar tavo santykyje su Dievu. Tas santykis nebūtinai turi jau esamą hapyendą. Esamas momentas gali būti dar procese. Kodėl tai sakau, nes didžioji dalis liudijimų kuriuos esu girdėjęs pasibaigia kaip pasakose: jie gyveno ilgai ir laimingai arba per barzdą tekėjo burnoj neurėjau, t.y. sukuriama iliuzija, jog jei atsivertei, reiškia nuo dabar tavo gyvenimas bus rožėm klotas, įgysi imunitetą prie visas nuodėmes ir negandas. Kad taip nėra gali paliudyti begalė krikščionių kankinių.

Atkreipk dėmesį kaip pasakoji. Šviežio kataliko liudijimas paprastai skamba taip: Ankščiau dariau nuodėmes, gėriau alkoholį, buvo besaikiai vakarėliai ir lėbavimai (tai paprastai pasakojama labai linksmu tonu ir garsiai), bet kai sutikau Jėzų mano gyvenimas pasikeitė ir dabar jis pinas džiaugsmo, aš lankau bažnyčią ir t.t. (šita dalis paprastai pasakoma niūriu ir prislopintu balsu). Tiesiog atkreipk dėmesį į retoriką, kad žodžiai nesikirstų su tuo kaip juos pasakai.

P.S. Neretai išgirstu, kad žmogus ruošiasi sakyti liūdijimą, tad tiesiog primenu, kad žodyje liudijimas nėra Ū raidės, ten U raidė. Taigi, kai išgirstu, kad kažkas ruošiasi liūdyti, tai paprašau geriau palinksminti paliudijant.