Helovinas ir krikščioniška magija

   Lietuvoje krikščionys baidosi Helovino. Dažniausios baimės priežastys: magija, spiritizmas, Helovinas ne žaidimas nes tikrai apsės demonai, tas kuris jį švenčia šlovina mirtį, tad rizikuoja savo išganymu ir pan. Viena vertus suprantamas pergyvenimas dėl vykstančios dvasinės kovos, tik tiek, kad ta dvasinė kova čia statoma ant prietaringos baimės. Kadangi jau ne vieneri metai stebiu šį fenomeną, kuo toliau tuo labiau pradedu pastebėti, kad toks negatyvus požiūris yra maginio mąstymo išraiška; ar gal geriau sakyti krikščioniškos magijos atmaina. Žinoma, vos tik taip pasakau, iškart pasigirsta prieštaravimai, kad krikščionybė ir magija nesuderinami. Deja, suderinami ir dar kaip. Čia nekalbu apie maginių ritualų atlikimą (nors jei imtume plačiau, tai liaudies pamaldumo praktikose pavyzdžių pilna), kalbu apie maginį mąstymą.

   Magija veikia tada kai ja tiki. Krikščionybė kaip tokia atmeta magiją kaip prietarą. Krikščionis kuris tiki jog magija veikia, tiki prietarais. Tad aritmetika čia paprasta: tiki prietarais, tiki magija, vadinasi mąstai maginio mąstymo koncepcijomis, tad niekuo nesiskiri nuo bet kokio ezoteriko ar kerėtojo, nes mąstai identiškai. Toks mąstymas gimdo prietaringą baimę, mažina kritišką mąstymą ir nuveda žmogų nuo tikrojo tikėjimo pažinimo.

   Krikščionybėje esama tikinčiųjų, kurie savo krikščionišką identitetą atpažįsta tik per oponavimą magijai, Helovinui arba tiems dalykams kuriuos laiko artimais jiems, pvz. fokusai, metalo muzika, fantastika ir pan. Liūdniausia, kad patraukus jų polemikos objektą, jie lieka prie nieko, nes nebeliko saviidentifikacijos objekto. Tai vėl gi, situacija kuri nėra labai tolima nuo maginio mąstymo. Kažkada girdėjau pasakymą: abstinentas ir alkoholikas kenčia nuo to paties dalyko; tad ir čia gaunasi kažkas panašaus, tiek ezoterikas, tiek antihelovininis krikščionis turi tą patį tikėjimo objektą – magiją. Tiek vienam, tiek kitam, kyla pasipiktinimas, jei pasakai, kad magija yra blėniai kuriais tiki tik prietaringi žmonės. Žinoma, vienas atvirai pripažįsta tikįs magija, kitas mano, kad tai velnio pramanai, bet net ir tokiu atveju magija jį valdo, nes ji juk vis tiek veikia.

   O kaip su tais liudijimais kai žmogų apsėda per Heloviną? Na gal ir apsėda, nesiginčiju. Tik tiek, kad liudijimai kuriuos esu skaitęs ir girdėjęs kyla iš žmonių kurie tai atrado kai buvo indokrinuoti į krikščioniško maginio mąstymo sistemą, vadinasi neautentiški ir sukurti sistemos. Kita vertus esama pavyzdžių kai žmonės pasiskaitę Bibliją rengė kryžiaus karus, iššaudydavo pusę mokyklos, naikindavo raganas ir pan. Nemanau, kad tos situacijos apsėjo be apsėdimų ir kitų velniavų. Asmeninė patirtis, vienas netiksliausių matavimo vienetų. Vieno žmogaus, net ir teologo, net ir visos bendruomenės yra neobjektyvus teologijos šaltinis. Tokių pavyzdžių, kai viena ar kita teologinė mintis paplisdavo dėl kokios grupės įtakos, yra žinomi Bažnyčios išstojai, parastai tik jai ir žinomi, nes be specialaus išsilavinimo to ir nebesužinosi. Tačiau fenomenas egzistuoja ir tikintieji dažnai vieno kunigo ar teologo pasisakymus pradeda laikyti Bažnyčios Magisteriumu. Beje true story: kalbant apie Heloviną ne kartą buvau apkaltintas, kad einu prieš Bažnyčios mokymą. Paklausus kur nurodyta, kad Bažnyčia draudžia Heloviną, viskas ką sugebėdavo parodyti kaltintojas tebūdavo vieno ar kito kunigo pasisakymai. Bažnyčia oficialiame lygmenyje jo nedraudžia, draudžia atskiri kunigai, tik kai kuriems tikintiesiems jokio skirtumo, nes jis nesusigaudo kur čia oficialus lygmuo, o kur tiesiog nuomonė. Kalbant apie oficialų lygmenį: jei Bažnyčia apie tai nekalba, vadinasi nemato pavojaus, nepuola į prietarus ir maginį mąstymą, tik liūdna, kad dalis tikinčiųjų jiems pasimato ir kitus gąsdina baubais iš po lovos. Na bet yra kaip yra, būdami nebrandūs visada bijome monstro po lova, kai užaugame suprantame, kad po lova monstrai negyvena, jie gyvena tik mūsų vaizduotėje.

    Pabaigai norisi palinkėti, atsparumo prietarams bei nepasiduoti krikščioniškos magijos apžavams. Na ir dar, kad savo tikėjimą nuolat kvestionuotume ir orientuotumės į dieviškų dalykų pažinimą, ne į kovą su vėjo malūnais,