Jėzus sakė „Jeigu kas turėtų šimtą
avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir
neitų ieškoti nuklydusios?“ (Mt 18, 12). Rodos, visiškas paradoksas – palikti
visas avis, kad atrastum vieną, juk kitos išsilakstys ir teks ieškoti dar ir
jų. Žmogišku žvilgsniu – tai visiška nesąmonė. Norėdami suprasti šį paradoksą,
turime susipažinti su avių bandos psichologija.
Norėdami pasakyti, kad visi, net
nesusimąstydami, juda ta pačia kryptimi, naudojame epitetą „avių banda“.
Įprastai šiuo posakiu norima įžeisti grupę, sumenkinant jos narių laisvą valią
ir mąstymo gebėjimus. O varge, tai Jėzus mus laiko avinais, nemąstančia avių
banda!? Paradoksas, tačiau šis palyginimas toks baisus gali pasirodyti tik
tiems, kas neaugina avių. Piemuo sakys, kad tai geras palyginimas: avys laikosi
kartu, jos eina paskui vedlį, jei vedlio nėra, jos paklūsta jo padėjėjui
aviganiui. Taip yra ir su mūsų Bažnyčia: turime Gerąjį Ganytoją – Jėzų, mes
laikomės kartu, nes esame bendruomenė – banda; Jėzui padeda mūsų piemuo
vyskupas su ištikimais aviganiais kunigais. Jei kuris bendruomenės narys
pasimeta, bendruomenė sunerimsta, o piemuo eina jo ieškoti.
Dar vienas avies psichologijos
paradoksas – avys, atradusios kelią, juda juo, nepaisydamos jokių kliūčių, tad
piemuo žino, kad, jei viena pasimetė, likusios judės toliau tuo pačiu keliu ir
jis jas ras nepaklydusias. Taip ir mes Bažnyčioje – net jei ir nebėra kunigo,
gebame judėti tuo pačiu keliu, kol vėl sugrįžta piemuo su paklydusia avimi.
Avies paradoksas – nors kalbėsenoje
įprastai ir turi neigiamą konotaciją – bibliniame kontekste rodo tvarinį, kuris
ištikimai juda ten, kur Viešpats jį veda. Todėl avis yra ištikimo Dievo tarno
simbolis.
Kitas avies psichologijos
paradoksas yra toks, kad Jėzus ne tik mus laiko avių banda, bet ir pats yra
Avinėlis. Mes esame avių banda su Avinėliu priešakyje. Jėzus – Avinėlis, nes
mes – avys. Jis tapo vienu iš mūsų bandos. Jis gimė tvartelyje, kur įprastai ir
gimsta avys. Paradoksas ir tai, kad Jėzus, pats būdamas Avinėliu, tuo pačiu yra
ir Piemuo. Galime sakyti, kad tokiu būdu velykiniame Avinėlyje atsispindi dvi
Jėzaus Kristaus prigimtys: dieviškoji ir aviškoji arba kitaip – žmogiškoji.
Paradoksalu ir tai, kad katalikai
ne tik save ir Jėzų vadina avimis, bet ir Mergelę Mariją melsdamiesi taip pat
kartais tarsi pavadina „ave“. Jie sako: „Ave Maria“. Lietuvių kalba tai atrodo
lyg pasityčiojimas, bet kai kurie Bažnyčios Tėvai pastebėjo, kad tik tikroji
avis, galėjo atvesti į pasaulį tikrąjį Velykų Avinėlį.
Viešpatie, leisk mums kartu su
Tavimi gimti tvartelyje ir užaugus tapti ištikimomis avimis, kurios neišklys iš
kelio net tada, kai Tu išeisi ieškoti tos vienos paklydusios.
Komentarai
Rašyti komentarą