Įsivaizduok – esi paralyžiuotas, tave bičiuliai kažkur neša, tu nesupranti, kas dedasi, tada kažkoks vyrukas sako: „Kelkis, imk savo patalą ir eik namo“ (Lk 5, 24). Ar atsikeltum? Ko gero tik pasukiojęs pirštą prie smilkinio suprastum, kad paralyžius baigėsi, tada nustebęs pasiimtum gultą ir sutrikęs pasitrauktum.
Greta išoriškai regimų prasmių, kaip antai bičiulių ištikimybė, Įstatymo mokytojų bei fariziejų netikėjimas ir to, kaip Jėzus savo veiksmais įvaro pastaruosius į argumentacijų kampą, šis tekstas mus kreipia į kitą įvykį – paties ligonio tikėjimą. Jis – nebylus veikėjas, apie kurio mintis nieko nežinome, tačiau jis yra tas, kuriam reikėjo veiksmais paliudyti savo tikėjimą. Be jo veiksmų visi kiti šio pasakojimo įvykiai ir žodžiai taptų beprasmiai.
Skaitydami šį evangelinį tekstą, dėmesį koncentruojame ne ten, kur reikia, kaip dažnai nutinka ir laukiant kokio stebuklo ar įvykio. Pasakojime žvelgiame į fariziejų reakciją bei Jėzaus ir ligonio bičiulių veiksmus, tačiau nepastebime to asmens, kuriam reikėjo paliudyti savo tikėjimą paprastu veiksmu – tiesiog atsikelti ir keliauti namo. Šis herojus lieka nebylus anonimas, gal todėl menkiau matomas.
Bažnyčios Tradicija žino daug stebuklų. Tačiau šventieji regimų stebuklų nepaisė ir stengėsi, kad kiti jų nematytų, nes, persakant Meistro Ekharto mintį, žavėjimasis stebuklais atitraukia nuo tikrojo Dievo pažinimo. Štai ir šv. Tomas Akvinietis melsdamasis levituodavo, bet tai darė slapta, užsidaręs savo celėje, kad niekas nematytų ir, jei ne smalsūs broliai dominikonai, visa tai regėję pro rakto skylutę, apie tai net nebūtume sužinoję. Stebuklas atpažįstamas ne pačiame įvykyje, o jo pasekmėse bei vaisiuose, kurie parodo, kad regėjome Dievo karalystės ženklą. Tomo Akviniečio vaisius matome jo tekstų pavidalu, kurie sustiprino Bažnyčios mokymą, o nebyliojo paralyžiuotojo atveju regime tvirtą tikėjimo liudijimą, rodos, tokiu kasdieniškai paprastu ir tyliu veiksmu.
Neretai adventinis laukimas, vietoje džiaugsmingo stebuklo lūkesčio, tampa nerimastingu lakstymu po parduotuves, ieškant dovanėlių, protarpiais sprendžiant, kur švęsime Naujuosius metus bei kokią silkę dėsime ant Kūčių stalo. Kartais nutinka ir priešingai, kai per Kalėdų stebuklą nebematome tos realybės, kurioje gyvename. Tiek vienu, tiek kitu atveju Adventas tampa laiku, kai gyvename nepastebėdami to stebuklo, kuris vyksta čia ir dabar, nežvelgiame į vaisius, bet arba žavimės stebuklingu laiku, arba jį ignoruojame, pamiršdami įvykio esmę.
„Kelkis, imk savo patalą ir eik namo“ (Lk 5, 24) – stebuklas, kad paralyžiuotasis taip ir padarė – tykiai, ramiai, nesispyriodamas, neaikčiodamas susižavėjimo šūksniais. Juk, kai įvykis tikras, tada nebereikia papildomų įrodymų – ir be to viskas aišku. Belieka melstis, prašant Dievo ir mums tokio pat tikėjimo, kuris leistų tapti tuo stebuklu, ne visiems matomu, bet vykstančiu.
Viešpatie, prašome, leisk per visą Advento laiką giliau pažinti Tavo slėpinių esmę ir, regint stebuklą, suprasti jo prasmę.
Komentarai
Rašyti komentarą