Tuomet mokiniai suprato... (Mt 17, 13)

 

   Vienas iš Merfio dėsnių teigia: po kiekvieno net ir išsamiausio paaiškinimo vis tiek atsiras keletas, kurie nieko nesuprato. Taip nuolat nutikdavo ir su Jėzaus artimiausiais mokiniais. Jis aiškindavo, tuomet tekdavo viską peraiškinti iš naujo. Jei jau apaštalams nebuvo lengva susivokti, tiesiogiai girdint Jėzų kalbant, tai mums ne ką lengviau. Nepaisant to, kad tikime, jog Jėzus ir dabar kalba Evangelijų tekstais, mes ne visada suprantame arba suprantame savaip.

   Norėdami suprasti, apie ką kalba Šventasis Raštas, turime ne tik matyti parašytas eilutes, tam reikalingas ir Tradicijos pažinimas, nes Šventasis Raštas gali būti aiškinamas tik joje. Taip pat reikalingas istorinio, lingvistinio, geopolitinio, simbolinio, religinio, fenomenologinio bei visokio kitokio konteksto supratimas. Negalime vadovautis vien savo supračiu.

   Matydami biblinius tekstus, be vargo atpažįstame žodžius bei sąvokas, gebame perskaityti sakinius, tik ar iki galo suvokiame, apie ką kalbasi Jėzus ir Jo mokiniai? Ar tikrai aišku, kada čia tas Elijas turi ateiti, ir kodėl „tuomet mokiniai suprato jį kalbėjus apie Joną Krikštytoją“ (Mt 17, 13)? Išties įdomu, kaip jūs, būdami Jėzaus mokiniais, supratote. Parašykite apie tai komentaruose.

   Sakoma, kad tikroji teologija daroma klūpint ant kelių, kitaip tariant, meldžiantis. Šis posakis, ko gero, nekalba apie tūlą, kartais paklūpintį kataliką, bet apie teologinius grandus: šv, Augustiną, šv. Tomą Akvinietį, šv. Kotryną Sienietę ir kt. Kaip jau suprantate, kad teologija gimtų klūpint, mažų mažiausiai reikia, kad prieš vardą būtų rašoma „šv.“ arba bent jau „pal.“, tam reikia tikėjimo, kuris kalnus kilnotų. Visi šventieji tokie ir buvo – kai jie melsdavosi, kalnai kilnojosi ir į jūrą vis ketindavo mestis (plg. Mk 11, 23). Jei mums meldžiantis tokie dalykai nevyksta, tada belieka pasikliauti tuo, ko moko Motina Bažnyčia. Na, o kol kas, skaitykime ir melskimės. Mokiniai suprato, mažu ir mes kada nors suprasime.

   Viešpatie, duok nuolankumo pasikliauti Motinos Bažnyčios mokymu visose srityse, vadovautis ne savo supratimu, o tuo, ko per ją mokai, ir duok truputį daugiau tikėjimo, kad jei ne kalną pakelčiau, tai bent jau tą mažą akmenėlį.