Maldų hierarchija arba kuri malda svarbesnė

 

   

   Iš katalikų dažnai išgirstu, kad asmeninė malda yra pati svarbiausia maldos forma, tačiau Katalikų Bažnyčioje maldos turi tam tikrą hierarchiją pagal jų svarbą, kilmę ir paskirtį. Maldų hierarchija gali būti suskirstyta į kelias kategorijas, kurias dabar pabandysiu išdėstyti pagal svarbą.

   1. Liturginės maldos. Tai hierarchiškai svarbiausia maldos forma. Tai oficialios maldos, naudojamos per Bažnyčios liturgines apeigas. Šios maldos yra laikomos pačiomis svarbiausiomis, nes jos yra visuotinės ir jungia visą Bažnyčią:

   1.1. Šventos Mišios – tai pati svarbiausia ir centrinė katalikų liturginė malda.

   1.2. Valandų liturgija arba Brevijorius – maldos, kurias kunigai, vienuoliai ir pasauliečiai kasdien meldžiasi tam tikromis valandomis.

   2. Sakramentinės maldos. Tai maldos, susijusios su sakramentų teikimu. Sakramentai yra ypatingi malonės veiksmai, todėl maldos, lydinčios juos, turi didelę reikšmę. Šios maldos yra nurodytos oficialiose Bažnyčios apeigose, pavyzdžiui: Krikšto, Sutvirtinimo, Santuokos, Ligonių patepimo ir kitų sakramentų maldos.

   3. Bendruomeninės tradicinės maldos. Tai maldos, kurios skirtos asmeninei ar bendruomeninei pamaldumui. Jos nėra būtinos Bažnyčios liturgijoje, bet yra plačiai praktikuojamos ir skatinamos. Pvz. rožančius – viena iš populiariausių maldų kurios esmė yra apmąstymai apie svarbiausius Jėzaus ir Marijos gyvenimo įvykius. Kryžiaus kelias – apmąstymai apie Jėzaus kančią ir mirtį, dažnai meldžiamasi per Gavėnią.

   4. Maldos prašant šventųjų užtarimo. Šios maldos skiriamos šventiesiems, prašant jų užtarimo prieš Dievą. Šventųjų užtarimas laikomas ypatinga pagalba, siekiant dieviškosios malonės. Maldos šventiesiems dažnai įtraukiamos į liturgiją arba asmeninę maldą:

   4.1. Liturginės apeigos kreipiantis į šventuosius: bendruomeninė malda, meldžiant šventųjų globos ir pagalbos. Į tai įeina Švenčiausios Mergelės Marijos kultas ir įvairios maldos praktikos į kitus šventuosius, kurios atliekamos liturginiu būdu arba greta liturgijos. Tai gali būti litanijos, nustatytos maldingumo praktikos ar kitos viešai atliekamos maldos.

   4.2. Asmeninės maldos šventajam globėjui, tai būtų malda prašant šventojo užtarimo arba kokios nors kitos asmeninio pamaldumo praktikos, pvz. dingus daiktui melstis į šventąjį Antaną. Tokios maldos neatliekamos ir nepalydimos liturginiais veiksmais.

   5. Asmeninės maldos. Tai individualios maldos, kuriomis meldžiamasi asmeninėse maldingumo praktikose. Dalis šių maldų nėra reglamentuotos Bažnyčios, bet jų pagrindą gali sudaryti universaliosios maldos formos.

   5.1. Poteriai ir nustatytos asmeninės maldos formos. Tėve mūsų, Sveika, Marija, rožančius ir pan. Šios maldos turi konkretų formatą ir yra nuolatos praktikuojamos tikinčiųjų.

   5.2. Asmeninė malda savais žodžiais. Tai paprastai yra dėkojimo, prašymo, atgailos maldos. Tai asmeninės maldos, kurias tikintieji meldžiasi savo kasdienybėje. Nepaisant to, kad hierarchiškai šios maldos praktikos yra žemiausios, tačiau jos yra be galo svarbios, nes ypatingai ugdo asmeninį santykį su Dievu. Nepaisant to, kad tai yra dažniausiai naudojama maldos forma, ji dėl bendruomeninio krikščionybės pobūdžio hierarchiškai yra mažiausia. Todėl nėra gerai, jei tai tampa vienintele praktikuojama maldos forma.

   Taigi, katalikų Bažnyčioje maldų hierarchija svarbiausiomis laikomos liturginės maldos. Kuo toliau maldos forma yra nuo apibrėžtų liturginių nuostatų arba bendruomeniškumo, tų jų hierarchinė svarba mažėja. Hierarchinis laiptelis nepadaro maldos formos ne svarbia, jos visos svarbios, tačiau kiekviena savaip. Hierachiškai aukštesnės maldos formos ugdo Bažnyčios vienybę ir bendruomeniškumą, asmeninės – intymesnį santykį su Dievu. Svarbiausia praktikuoti maldų visumą, o ne vieną kurią nors, nesvarbu kiek ji aukštai ar žemai yra hierachiniame laiptelyje.