Apie nuoširdžią atgailą

   Jei žmogus padarė nuodėmę ir krimtosi dėl jos, o po to nuėjo į bažnyčią, tai yra simbolinis atgailos aktas. Tačiau kiek jis reikšmingas jei nėra vidinės atgailos? Kiekvienam iš mūsų būna gėda kai ką nors padarome prieš Dievo valią ir savo sąžinę, tačiau toli gražu ne visada dėl to atgailaujama. Dažnai tiesiog stengiamasi pamiršti arba save kaip nors psichologiškai nuraminti. Kai kuriems to pakanka nuraminti sąžinę, tačiau dažnai ta nuodėmė vis tiek velkasi kaip šleifas. Ji laikas nuo laiko išlenda, arba jei sąžinė užmiega tada nepastebimai veda prie kitų, dažnai daug sunkesnių, nuodėmių.
   Psalminkas rašo: Tikra auka Dievui yra sugrudusi dvasia, – tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, sugrudusios ir atgailaujančios (Ps 51,19). Sugrudusi širdis tai atgailaujanti širdis. Tokiu atveju gailestį už nuodėmes žmogus išgyvena visu savo vidumi. Jei yra vidinė ir nuoširdi atgaila, tada ir išorinės jos išraiškos turi prasmę. O jei atgailaujama tik išoriškai, tai čia iškart verta prisiminti Jėzaus žodžius: Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. (Mt 23,27). Taigi, jei atgailaujate atgailaukite, jei neatgailaujate, tada ir nevaidinkite atgailaujančių.
   Linkiu kad kiekviena jūsų atgaila būtų vaisinga ir giluminė, kad sąžinė neužmigtų ir išliktų budri.

Komentarai