Prakartėlės gimimas

Gyva prakartėlė Vilniaus Bernardinų bažnyčioje

   Žodis prakartėlė yra mažybinis žodžio prakatras variantas. Šiuo žodžiu senovėje vadindavo ėdžias iš kurių buvo šeriami gyvuliai. Taigi dabar visame pasaulyje Jėzaus gimimo sceną atvaizduojančios statulėlės dabar vadinamos ėdžiomis, arba prakartėle. Žinoma kiekviena tauta ją vadina sava kalba. 

   Kaip ir kiekvienas dalykas mūsų gyvenime, mums pažįstama prakartėlė turėjo savo pradžią. Iki XIII a., per Kalėdas, kažkas panašaus į prakartėlę būdavo įrengiama tik vienintelėje vietoje Betliejuje. Ten, Betliejaus oloje jau III a. krikščionys atvaizduodavo tvartelį, tačiau jis labai mažai tepriminė mums dabar pažįstamą prakartėlę.

   Prie mums įprasto kalėdinių papuošimų, kurioje būtų Kūdikėlis Jėzus, Mergelė Marija, gyvuliukai ir kiti Kristaus gimimo įvykio liudininkai, turime būti dėkingi šv. Pranciškui Asyžiečiui.

   Pirmasis šv. Pranciškaus biografas, Tomas Celanietis pasakojo, kad Asyžietis labiau nei kurią kitą šventę mėgo Kalėdas ir Kristaus gimimo šventę švęsdavo su neapsakomu džiaugsmu. Šv. Pranciškus tikėjo kad tai didingiausia iš visų švenčių, nes tą dieną Dievas tapo mažu kūdikėliu ir kaip visi žmonės žindo motinos krūtį. Šv. Pranciškui apskritai labai patiko atvaizdai su Kūdikėliu Jėzumi ir jis su jais elgėsi pagarbiai.

   Iš šv. Pranciškaus žavėjimosi Dievo tapimu mažu kūdikiu, tokio Jo nusižeminimo atsirado garsioji Kalėdų šventė Grečio (Greccio) miestelyje Italijoje. Tai įvyko 1223 metais. Toje vietoje, stovi vienuolynas, kurį Mažesniųjų brolių pranciškonų ordinui buvo perleidęs vienas kilmingas asmuo vardu Jonas. Pasakojama, kad šis kilmingas asmuo buvo itin nusižeminęs, tad šv. Pranciškus šį mylėjo kaip brolį. Tą naktį, kai šv. Pranciškus padarė pirmąją prakartėlę Jonas patyrė nuostabų regėjimą. Jis matė lovytėje gulintį mažą kūdikėlį, kurį iš miego pažadino šv. Pranciškaus artumas. Jis suprato, kad žmonės neįvertino Kristaus gimimo Betliejuje, o Pranciškus pažadino šiuose žmonėse suvokimą koks tai buvo svarbus įvykis.

   Šv. Pranciškus giliai išgyveno Kristaus gimimo slėpinį, tad norėjo juo pasidalinti su bičiuliais, kaimynais ir miesto gyventojais. Istorikai mano, kad šitokį Kalėdų šventimą Pranciškui paskatino apsilankymas Šventojoje Žemėje bei poreikis Betliejų išgyventi čia ir dabar bei noras patirti Kūdikėlio Jėzaus gimimo džiaugsmą, bei troškimas su visais tuo džiaugsmu pasidalinti. Pranciškus norėjo, kad per kiekvienas Kalėdas, visi pasaulio žmonės galėtų pasidžiaugti Kristaus gimimu tvartelyje.

  Nors mums dabar įprasta prakartėlėje matyti to įvykio liudininkų statulėles, tačiau šv. Pranciškaus sukurta prakartėlė buvo kiek kitokia. Ji buvo gyva, t.y. su tikrai gyvuliukais ir žmonėmis. Tokias kartais pranciškonai dar ir dabar daro savo bažnyčiose. 

   Nors šv. Pranciškus ir yra mums įprastų prakartėlių pradininkas, tačiau skulptūrinę prakartėlę, prabėgus maždaug 70 metų po Pranciškaus prakartėlės atsiradimo,  pirmasis padarė italų skulptorius Arnolfo di Cambio, 1290 metais, Romos Santa Maria Maggiore bazilikoje. Nuo to laiko tapo įprasta kiekvienais metais, per Kalėdas, bažnyčiose bei namuose pastatyti prakartėlę, bei pasidžiaugti Kristaus gimimo slėpiniu.

   Kristaus gimimo slėpinys, jo tapimas žmogumi, tapo tiek esmingai svarbus, kad popiežius Benediktas XVI pasakė, jog tas kas nesuprato Kalėdų slėpinio, tas galimai nesuprato ir esminio buvimo krikščionimi momento, t.y. buvimo nusižeminusioje meilėje.